teodicėja

teodicja (gr. theos – dievas + dikē – teisė, teisingumas), žmogaus tikėjimas Dievu, nesiejant jo su blogio ir kančios egzistavimu. Teodicėjos terminą veikale Teodicėja (1710) pateikė filosofas G. W. Leibnizas, siekdamas paneigti P. Bayle’io teiginį, kad blogio egzistavimo racionaliai paaiškinti neįmanoma. Jis išskyrė tris blogio rūšis: metafizinį, fizinį ir moralinį. Metafizinis blogis yra neatsiejama žmonijos dalis, nes ji yra sukurta, fizinis yra metafizinio blogio padarinys, moralinis susijęs su nuodėme ir pasireiškia tariamo gėrio paieškose. Pasak G. W. Leibnizo, pasaulis vis dėlto yra tobulos tvarkos, numatytos Dievo, įsikūnijimas, visi nukrypimai, tarp jų ir nuodėmė, yra tik laikinas reiškinys, tarnaujantis didžiajai harmonijai, todėl pasmerktuosius galima laikyti auka vardan didžiojo gėrio. Voltaire’as teigė, kad Dievas negali būti atsakingas už blogį, o jei būtų atsakingas kas nors kitas, tai paneigtų Dievo visagalybę. Senosiose panteistinėse religijose blogio buvimas aiškintas daugybės dievų egzistavimu, kurių vieni linki gera, kiti – bloga, nors tikėta, kad tinkamu elgesiu su dievybėmis galima sulaukti klestėjimo ir išvengti bausmių. Ciceronas veikale Apie dievų prigimtį (45) klausdamas, kodėl geri žmonės skursta, o blogieji klesti, teigė, kad dievai arba nesuvokia savo tikrosios galios, arba jiems nerūpi žmonių reikalai, t.p. pabrėžė skirtumą tarp dievų mums suteikto gėrio ir žmogaus gebėjimo juo naudotis. Biblijoje (ST) yra keli teodicėjos lygmenys. Įst 28 už nepaklusnumą Dievui grasinama bausmėmis ir prakeiksmais, o už jo įstatymų vykdymą žadama palaima ir klestėjimas. Ryškiausiai Dievo teisingumo nesuvokimas atskleistas Jobo knygoje. Teisuolis, mylėjęs Dievą ir laikęsis jo įstatymų, neteko visko, bet nekėlė Dievo teisingumo klausimo, o priėmė visa, ką jis duoda; taip Jobas atsakė į klausimą, kad paprastam žmogui ne visuomet suvokiama Dievo valia, todėl žmogui belieka jį mylėti ir vykdyti įsakymus. Panašių nuostatų laikomasi ir rabinistinėje tradicijoje. Filonas Aleksandrietis blogio egzistavimą siejo su Dievo padėjėjais, dalyvavusiais žmogaus kūrime, su iracionalia žmogaus sielos dalimi ir jam suteikta laisva valia. NT blogis t. p. siejamas su netinkamu laisvos valios naudojimu (Rom 6, 17–22). Augustinas teigė, kad blogis savarankiškai neegzistuoja, yra tik nukrypimas nuo gėrio, todėl Dievas negalėjo sukurti blogio. Jis sukūrė pasaulį tobulą ir be kančių, o blogis žemėje atsirado dėl gimtosios nuodėmės. Ši nuostata įsitvirtino katalikybėje. Irenėjas Lionietis blogį aiškino kaip būtiną žmogaus raidai, nes dėl to, kad yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, žmogus gali pasiekti moralinį tobulumą ir turi laisvą valią; ši nuostata įsitvirtino Rytų Bažnyčiose. Sociologas M. Weberis teodicėjos atsiradimą aiškino kaip religijų racionalėjimo padarinį, kai sėkmingieji turėjo paaiškinti ir įteisinti savo sėkmę visuomenėje. Tikėjimas predestinacija ar karma yra reiškiniai, paaiškinantys žmogaus egzistavimo prasmę ir padedantys įsitvirtinti visuomenėje. Po Holokausto susiformavo vadinamoji antiteodicėjos pasaulėžiūra. Vienas jos atstovų filosofas E. Lévinas teigė, kad teodicėja yra šventvagystė ir bet kokio amoralumo šaltinis. Anot jo, užuot gynę Dievą dėl blogio egzistavimo, turime patys stengtis gyventi dievišką gyvenimą.

2182