teodolitas

optinio teodolito schema: 1 – vertikalusis skritulys, 2 – žiūronas, 3 – horizontalioji ašis, 4 – žiūrono atramos, 5 – gulsčiukas, 6 – alidadė, 7 – horizontalusis skritulys, 8 – kelmelis, 9 – kėlimo sraigtas; VV – vertikalioji teodolito ašis

elektroninis skaitmeninis teodolitas

teodoltas (vok. Theodolit < gr.), geodezinis prietaisas horizontaliesiems ir vertikaliesiems kampams matuoti. Būna optinis teodolitas, fototeodolitas (optinis teodolitas, sujungtas su fotokamera arba kino kamera), giroteodolitas (giroskopinis prietaisas tikriesiems krypčių azimutams nustatyti), elektroninis teodolitas (turi limbų rodmenų atskaičiavimo elektroninį automatinį įtaisą; limbų padalos koduotos, atskaitos skaitmenimis matomos indikatoriuose). Optinio teodolito svarbiausios dalys yra vertikalusis ir horizontalusis skrituliai su apskritosiomis atskaitos skalėmis – limbais (juose gaunama matuojamojo kampo projekcija). Rodmenys limbuose atskaitomi mikroskopu. Sukiojamoji skritulio dalis virš horizontaliojo limbo vadinama alidade. Ji sukasi apie savo ašį nejudamo limbo atžvilgiu kartu su viršutine prietaiso dalimi.

Prie jos tvirtinama sukiojamo žiūrono, kuriuo vizuojama į vietovės taškus, atramos ir gulsčiukas. Teodolitas statomas į kelmelį, kuris sraigtu jungiamas su stovo galvute. Prie kelmelio pritaisomas svambalas. Optinio teodolito vidutinė kvadratinė paklaida 2′′–30′′, elektroninio – 0,3′′–0,6′′. Naudojamas topografinėms (teodolitinė nuotrauka), markšeiderinėms nuotraukoms, statybos darbams, astronomijoje.

Teodolito veikimo principą 1512 aprašė Gregoras Reischas (Vokietija), 1571 – Leonardas Diggesas (Anglija), pirmąjį teodolitą 1576 sukonstravo Erasmusas Habermehlis (Vokietija).