teokrãtija (gr. theokratia – dievų valdžia), valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso dvasininkams (dažniausiai vyraujančios Bažnyčios vadovui). Susijusi su cezaropapizmu. Buvo paplitusi senovės Rytų valstybėse (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Egipte, Judėjoje), Bizantijos imperijoje, Jeruzalės karalystėje, Kalifate, vidurinių amžių Europoje (pvz., Popiežiaus sritis). Mozės vadovavimą izraelitams ar pranašo Mahometo musulmonams t. p. galima laikyti tam tikra teokratijos forma. Teokratijų yra ir 21 a. pradžioje: Saudo Arabijoje Koranas yra valstybės konstitucija, kai kurios šalys (Afganistanas, Iranas, Jemenas, Jordanija, Kataras, Kuveitas, Mauritanija, Omanas, Saudo Arabija, Somalis, Sudanas, iš dalies – Nigerija, Pakistanas) valdomos remiantis šariatu, Irane aukščiausias dvasinis vadovas yra ajatola, Tibete – dalai lama, Vatikane – popiežius. Teokratinė savivalda būdinga mormonams.
Teokratijos terminą 1 a. sukūrė Juozapas Flavijus apibūdindamas žydų vadovavimo bruožus, kurie skyrėsi nuo tuo metu vyravusių monarchijos, aristokratijos ir anarchijos.