teològija Lietuvojè. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo katalikybės įvedimo iki 16 a. vidurio teologai daugiausia buvo svetimšaliai. Lietuviai (daugiausia ponų ir bajorų luomo) studijuoti teologijos vykdavo į Krokuvos universitetą ir Prahos universitetą, prie kurio iki 15 a. pradžios veikė Lietuvių studentų kolegija. Lietuvoje kunigai rengti prie Vilniaus katedros ir Trakų bažnyčios veikiančiose vienuolynų mokyklose. 1507 įsteigta Vilniaus dominikonų vienuolyno mokykla su filosofijos ir teologijos studijomis. Tridento susirinkime (1545–63) vyskupai buvo įpareigoti steigti seminarijas kunigams rengti. Jų studijų programos buvo derinamos su universitetų Teologijos fakultetų programomis, todėl baigusieji seminarijas galėdavo tęsti teologijos studijas universitetuose.
Teologijos studijos Vilniaus universitete
1570 jėzuitai Vilniuje įsteigė kolegiją, 1579 jai suteiktas akademijos statusas (vyskupas V. Protasevičius ganytojiškame laiške apie akademijos steigimą pirmą kartą Lietuvoje pavartojo teologijos terminą). Akademijoje buvo dėstoma poleminė teologija, moralinė teologija, egzegezė, homiletika. 1578 pradėtos teologijos akademinės studijos – imtas dėstyti visas 4 m. teologijos kursas, įsteigtos Dogminės teologijos ir Šventojo Rašto katedros. 1579 akademiją perorganizavus į Vilniaus universitetą jis tapo europinio lygio teologijos mokslų centru. 1581 Vilniaus universiteto Teologijos fakultete dar buvo įsteigtos Moralinės ir Poleminės teologijų katedros. Teologijos fakultetas Vilniaus universitete buvo laikomas svarbiausiu, 1598 jame dirbo 4 teologijos profesoriai, t. p. dėstytojai, teologinį išsilavinimą įgiję Romoje Collegium Romanum, kurioje tuo metu vyravo ispanų teologijos kryptis. Vilniaus universitete t. p. dėstė iš kitų šalių atvykę teologai – lenkai S. Grodzickis, L. Krakeris, M. Smigleckis, ispanai G. Alabijanas, P. Viana, A. Arijas, portugalas E. de Vega, anglas A. Fontas.
Apie17 a. viduryje Vilniaus universitete pradėjo dėstyti ir lietuviai profesoriai J. Gruževskis, M. Grinkevičius, Ž. Liauksminas, A. Kojalavičius‑Vijūkas. 16 a. Europos universitetuose ir Vilniaus universitete atsisakyta Petro Lombardo teologijos vadovėlio Keturios sentencijų knygos (Sententiarum libri quattuor 1142–58), imta remtis Tomo Akviniečio veikalais, daugiausia Summa theologiae. Laikantis scholastinio metodo dėstyti dogminės teologijos (dogmatika; visų teologijos disciplinų pagrindas, su ja glaudžiai susijusi moralinė teologija ir asketika, mistinė teologija ir etika) dalykai apie Dievą, Atpirkimą, Bažnyčią.
Filosofijos studijos susietos su terminais, sudarančiais dogmų pagrindą, filosofijos sąvokas, principus; to meto teologijoje vartota scholastinės filosofijos terminai – materija, forma ir priežastingumas. Filosofinėse diskusijose remtasi Tomo Akviniečio parašytais Aristotelio veikalų komentarais. Bendroji Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto tvarka – mokymo metodika su disputais ir akademinių laipsnių teikimas – t. p. perimta iš Europos universitetų.
Teologijos studijos iki I pasaulinio karo
Popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu Vilniuje 1582 įsteigta Vilniaus diecezinė kunigų seminarija (steigimo aktą pasirašė vyskupas Jurgis Radvila, veikė iki 1945; Vilniaus kunigų seminarija) ir Vilniaus popiežiškoji kunigų seminarija (veikė iki 1798). 1622 įsteigta Žemaičių kunigų seminarija (iki 1628 ir 1745–1864 veikė Varniuose, 1628–1745 – Kražiuose, nuo 1864 – Kauno kunigų seminarija; keturi šios seminarijos teologijos kursai vėliau buvo perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetą). 1614–1844 veikė jėzuitų įsteigta Kražių kolegija, prie jos veikianti Aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla rengė jėzuitų dvasininkus, joje tobulinosi dvasininkai ir iš kitų apylinkių. Seinų kunigų seminariją 1826 įsteigė vyskupas P. A. Marciejewskis. Greta vyskupijų kunigų seminarijų veikė ir vienuolynų kunigų seminarijos: Vilniuje nuo 1601 Švč. Trejybės unitų kunigų seminarija, nuo 1773 vienuolių misionierių kunigų seminarija, Balstogėje nuo 1819 Mogiliavo arkivyskupo metropolito įsteigta seminarija.
18 a. teologijos sklaidai Lietuvoje reikšmingos buvo vienuolynų įsteigtos ir jų vadovaujamos kolegijos (jose studijavo ir pasauliečiai); studijų programose buvo nemažai teologijos disciplinų. Daug kolegijų buvo įsteigę ir joms vadovavo jėzuitai (Vilniaus, Polocko, Nesvyžiaus, Kražių, Oršos, Smolensko, Gardino, Naugarduko, Vitebsko, Kauno, Pašiaušės ir kitos; iš viso 28), pijorai turėjo 17, dominikonai – 15, bazilijonai – 13, bernardinai – 5, konventualai – 3 kolegijas. 1803 įsteigus Vilniaus imperatoriškąjį universitetą Moralinių ir politinių mokslų fakultete veikė Teologijos skyrius, šalia universiteto – Vilniaus dvasinė seminarija, joje t. p. buvo Teologijos skyrius. 1806 įsteigta Lietuvos vyriausioji dvasinė seminarija, į ją buvo priimami klierikai iš visų vyskupijų seminarijų ir vienuolijų mokyklų. Vilniaus dvasinės seminarijos ir Lietuvos vyriausiosios dvasinės seminarijos absolventai mokslo laipsnius galėjo įgyti Vilniaus imperatoriškojo universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakulteto Teologijos skyriuje. Universitete, be biblistikos, dogminės ir moralinės teologijų, dar buvo dėstoma Bažnyčios istorija, pastoracinė teologija, kanonų teisė, homiletika ir hebrajų kalba; teologijos studentams buvo privalomos humanitarinių ir gamtos mokslų paskaitos – graikų, lotynų ir lenkų literatūros, filosofijos, gamtos istorijos, fizikos, botanikos, agronomijos ir higienos. Šv. Raštą dėstė F. N. Golańskis (iki 1814 vadovavo Šv. Rašto katedrai, išleido Biblijos komentarų, pamokslų ir kita), 1815–17 ir 1821–24 – M. Bobrowskis (jis dėstė filologiniu, istoriniu ir archeologiniu, bet ne dogminiu požiūriu; kurį laiką jis dar dėstė ir biblinę archeologiją). 1817–21 Bibliją ir arabų bei hebrajų kalbas dėstė J. K. Gintila (parengė hebrajų–lenkų kalbų žodyną; rankraštis), iki 1814 dogminę teologiją dėstė bazilijonas K. Tomaševskis, 1815–28 – A. B. Klongevičius (vėliau Vilniaus vyskupas), moralinę teologiją – J. Skydelis. Visas bažnytinės teisės kursas įvestas 1816; kanonų teisę dėstė A. Kapelis (pasaulietis). Universiteto teologai orientavosi į Šviečiamajame amžiuje Austrijos imperijoje paplitusį jozefinizmą, universitete buvo naudojami M. Danenmajerio, J. Jano, A. K. Reibergerio vadovėliai (popiežius netrukus juos uždraudė kaip per daug liberalius). 1832 Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą vėl iškilo kunigų aukštesnio teologinio išsilavinimo klausimas. Po vyskupų derybų su Rusijos valdžia caro Nikolajaus I įsaku 1833 panaikinta Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija (įsteigta 1803), 1834 vietoj jos įsteigta Romos katalikų kolegijai Sankt Peterburge pavaldi Dvasinė katalikų akademija. 1842 caro įsakymu ji perkelta į Sankt Peterburgą, 1844 suteiktas imperatoriškosios akademijos titulas. Ją sudarė 3 skyriai: Aukštosios teologinės studijos (40 studentų), Diecezinė seminarija (60 klierikų) ir Armėnų Katalikų Bažnyčios skyrius (7 klierikai). Veikė 10 katedrų: Dogminės, Moralinės, Pastoracinės teologijos, Bažnyčios istorijos, Kanonų, Šv. Rašto, Biblinės archeologijos, Hermeneutikos, Homiletikos, Lenkų literatūros ir istorijos; privalomi buvo ir humanitarinių dalykų kursai – logikos, moralės filosofijos, senosios graikų ir lotynų literatūros. Mokslas akademijoje iš pradžių truko 3, vėliau 4 metus. Akademijos studentai ir klierikai paskaitų klausė atskirai. Kai kurie dėstytojai (A. Kapelis, L. Borovskis, J. Skydelis) perėjo į akademiją iš uždaryto Vilniaus universiteto. Akademijoje studijavo A. Baranauskas, M. L. Paliulionis, G. F. Cirtautas, A. Jakštas, V. Mykolaitis-Putinas ir kiti, dėstė A. P. Audzevičius, A. P. Būčys, G. F. Cirtautas, B. Čėsnys, A. Jakštas, Maironis, J. Matulaitis, J. Totoraitis, M. Valančius ir kiti. Svarbi to meto teologijos istorijai J. Matulaičio (vėliau arkivyskupo, palaimintojo) daktaro disertacija Rusų teologų mokymas apie pirminio teistumo būklę (1902).
Teologijos studijos Lietuvoje 1918–1944
Po I pasaulinio karo Lietuvoje veikė Žemaičių (nuo 1926 Kauno), Seinų (nuo 1926 Vilkaviškio kunigų seminarija) ir Telšių (nuo 1927) kunigų seminarijos. Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Kaune 1922 įsteigtas Teologijos‑filosofijos fakultetas, kanoniškai patvirtintas 1928. Fakultetas gavo teisę teikti teologijos ir filosofijos mokslo laipsnius, turėjo ir kitų privilegijų, kuriomis naudojasi Apaštalų Sosto įsteigtos mokslo įstaigos. P. Jakubėnas (su kitais) 1925 Lietuvos universitete įsteigė Evangelikų teologijos fakultetą, buvo jo dekanas, 1929–36 profesorius. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetas ir kunigų seminarijos iki II pasaulinio karo buvo svarbiausi teologijos mokslo centrai Lietuvoje. To laikotarpio svarbiausi teologai buvo moralinės ir dogminės teologijų dėstytojai prelatas Maironis (Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII encikliką 1909, Historiškoji moralinės teologijos apžvalga 1908, Žemės savastis teologijos supratimu 1919), prelatas A. Jakštas (Mokslas ir tikėjimas 1930), nuo 1926 Panevėžio vyskupas, daugelio tikybos vadovėlių autorius K. Paltarokas (Vadovas sakyklai 3 t. 21931–33, Depopuliacija ir pastoracija 1932), B. Andruška (Kristus, jo mesianizmas ir dievybė 1935), aktyvus Katalikų veikimo dalyvis kunigas S. Ūsorius, Žemaičių vyskupo pagalbininkas, vėliau Kauno arkivyskupas metropolitas Šv. Rašto profesorius ir vertėjas į lietuvių kalbą J. Skvireckas. Teologijos srityje dirbo vyskupas P. P. Būčys (Trumpa apologetika 1922, Fundamentalinės teologijos kursas 1923, Teologijos enciklopedijos kursas 1925), broliai J. ir A. Grigaičiai, V. Brizgys, V. Padolskis (šie du teologai 1940 konsekruoti vyskupais), P. Malakauskis (Baudžiamosios teisės 1928 21934, Bažnytinių teisių šaltiniai, Viešosios bažnytinės teisės, abi 1931, Moterystės teisės 21932), istorikai kunigas J. Totoraitis (žymiausias veikalas – Sūduvos Suvalkijos istorija 1938) ir kunigas J. Stakauskas (Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje 1934, Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, išleista 2003), kunigas P. Manelis (De Regia Christi Potestate ad mentem Sancti Roberti Bellarmini 1939). Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetas veikė iki 1940. Teologijos problemas nagrinėjo filosofai F. Kemėšis, A. Maceina, S. Šalkauskis, V. Šilkarskis, I. Tamošaitis. Ėjo teologijos žurnalai Vadovas (1908–14), Soter (1924–39, atkurtas 1999), Tiesos kelias (1925–40). 1922 įkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija (veikė iki 1940, atkurta išeivijoje Romoje 1956, Lietuvoje veikia nuo 1990).
A. Rubšio teologijos veikalai (20 a. antra pusė)
Iki II pasaulinio karo Lietuvoje buvo populiarūs užsienio autorių dažniausiai lotynų ar kitomis kalbomis parašyti teologijos veikalai: H. Noldino Moralinės teologijos suma (Summa theologiae moralis 3 t. 1910), A. Tanquerey Dogminės teologijos apžvalga (Synopsis theologiae dogmaticae 1911), Moralinės ir pastoracinės teologijos apžvalga (Synopsis theologiae moralis et pastoralis 1924). Po II pasaulinio karo Lietuvoje buvo platinami šių ir kitų veikalų pagrindu parengti mašinraščiu dauginti teologijos užrašai. 1945 12 arkivyskupo J. J. Skvirecko ir kitų iniciatyva Romoje įsteigta Šv. Kazimiero kolegija lietuviams kunigams rengti ir jų kvalifikacijai kelti (jos auklėtiniai studijuoja popiežiškuosiuose Romos universitetuose). Žymesni lietuvių teologai, 1944 antroje pusėje okupuojant Lietuvą pasitraukę į Vakarus: Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą kunigas A. Rubšys (parašė monografinių biblistikos veikalų Šventojo Rašto kraštuose 2 d. 1982–90 21998, Raktas į Senąjį Testamentą 3 d. 1995–96, Raktas į Naująjį Testamentą 2 d. 21997 ir kitus), prelatas A. Tulaba, jėzuitai A. Liuima ir P. Rabikauskas (Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, Krikščioniškoji Lietuva, abu išleisti 2002), kunigas P. Jatulis.
Teologijos studijos Lietuvoje 1944–1990
SSRS okupavus Lietuvą Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetas buvo atskirtas nuo universiteto. Seminarijų ir universitetų studijų kongregacija Vatikane sutiko, kad Teologijos‑filosofijos fakultetas būtų perkeltas į vienintelę Lietuvoje likusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją; taip jis tapo juridiškai savarankiškas. Pritrūkus kvalifikuotų filosofijos dėstytojų 1953 fakultetas pertvarkytas į Teologijos fakultetą; tokiu statusu veikė iki 1990. Seminarijoje sovietų valdžia netrukus įvedė apribojimų: sistemingai mažintas kandidatų į seminariją skaičius, jie buvo kontroliuojami, turėjo atlikti privalomą karo tarnybą, sovietų valdžia kišosi į seminarijos vidaus gyvenimą ir kontroliavo netgi seminarijos vadovybę bei profesūrą. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė kunigas V. Butkus (rektorius 1961–89; veikalai: Dievo karalystė – Kristaus įsteigtoji Ecclesia 1957, Theologia moralis specialis 3 d. 1976, rankraštis, Fundamentinė teologija d. 1 1975 21990, d. 2 1975 21991) ir kunigas P. Vaičekonis (Katalikų dvasininkijos juridinė padėtis 19 a. Lietuvoje / De Statu Iuridico Cleri Catholici in territorio Lituaniae Saec. XIX 1972 Roma, lietuviškai 1999, Santuokinė teisė 1988; rankraštis), kunigas P. Tamulevičius (1923–2006), kunigai A. V. Kajackas (Bažnyčia liturgijoje: Liturgijos raida istorijoje 1997, Bažnytinio meno įvadas 2007), V. S. Vaičiūnas (Pamokslų rengimas ir retorika 2007) ir kiti. SSRS okupacijos laikotarpiu fakultetas parengė teologijos mokslo daktarų (L. Lešinskas, P. Puzaras, T. Kondrusevičius ir kiti), keliasdešimt licenciatų.
pogrindinėje kunigų seminarijoje naudoti (1975–90) teologijos vadovėliai, platinti savilaidos būdu, mašinraščiu (Vilniaus jėzuitų namai)
Apie 1975 pradėjo veikti jėzuitų, marijonų ir pranciškonų vienuolijų organizuota pogrindinė kunigų seminarija. Joje daugiausia mokėsi tie asmenys, kurių sovietų valdžia neleido priimti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Toks kunigų rengimo pogrindyje būdas, kurio negalėjo kontroliuoti sovietų valdžia, privertė ją didinti priimamų kandidatų į Kauno kunigų seminariją skaičių, juo labiau kad pogrindyje baigusių studijas ir gavusių šventimus kunigų sovietų valdžia negalėdavo kontroliuoti – daryti įtakos jų paskyrimui, misijoms ir kita. Pogrindžio seminarijoje nebuvo stacionarių studijų ar įprastinės seminarijos struktūros. Besimokantieji studijuodavo savarankiškai, vėliau konsultuodavosi su jiems paskirtais teologais, laikydavo egzaminus. Tokios studijos vyko visą okupacijos laikotarpį. SSRS okupacijos metais Lietuvoje Bibliją į lietuvių kalbą vertė ir redagavo kunigas Č. Kavaliauskas (parašė knygą Trumpas teologijos žodynas, išleista 1992), kunigas A. Liesis MIC. Biblijos vertimus į lietuvių kalbą redagavo ir parašė straipsnių bei recenzijų apie Biblijos vertimus kunigas V. Aliulis.
Teologijos studijos Lietuvoje po 1989
1989 po Lietuvos ir lietuvių išeivių mokslininkų konferencijos Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas Kaune buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1990 Senato nutarimu jame atkurtas ir Teologijos‑filosofijos fakultetas. 1994 Katalikiškųjų studijų kongregacijos buvo rekomenduota, kad Kaune veiktų vienas kanoniškai patvirtintas Teologijos fakultetas, todėl Lietuvos vyskupų konferencijos 1994 05 24 ir Vytauto Didžiojo universiteto Senato 1994 06 01 sprendimu nutarta Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultetą ir Teologijos fakultetą tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje pertvarkyti į vieną Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete. Fakultete teikiami bakalauro, magistro, licenciato ir daktaro laipsniai. Pirmasis šio fakulteto dekanas buvo kunigas V. Butkus, vėliau prelatas V. S. Vaičiūnas. 1989 vyskupo A. Vaičiaus iniciatyva atkurta Telšių kunigų seminarija, 1993 Vilniaus arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio – Vilniaus kunigų seminarija (nuo 1998 Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija), 1997 vyskupo J. Žemaičio – Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija Vilkaviškyje (veikė iki 2005 pabaigos).
Klapėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete 1992 Klaipėdos universiteto Senato sprendimu įsteigtas Evangeliškosios teologijos centras, 1994 – Teologijos katedra (vadovas A. Baublys); teikia bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Pedagogikos fakultete 1995 įsteigta Katechetikos katedra (vadovas kunigas A. Ramonas); teikia bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius. Vilniaus universitete 1992 įsteigtas tarpdisciplininis ir tarpkonfesinis Religijos studijų ir tyrimų centras (vadovė R. Šerpytytė). Nuo 1995 vykdoma tarpdisciplininė religijos studijų magistro programa: dėstomos religijos filosofijos, teologijos, biblistikos, Bažnyčios istorijos ir kitos disciplinos. Vilniaus pedagoginio universiteto (nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas) Istorijos fakultete pagal Vilniaus arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio ir universiteto rektoriaus sutartį 1993 įkurta Katalikų tikybos katedra; teikia bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990) daug kunigų ir pasauliečių teologiją studijuoja Italijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kituose užsienio universituose.
2709
2405