teosofija

teosòfija (gr. theos – dievas + sophia – išmintis), religijos filosofija, kuri remiasi mistine prielaida, kad Dievą galima pažinti tiesiogiai. Teosofijos šalininkai tiki, kad egzistuoja gilesnė dvasinė realybė, kad galimas tiesioginis kontaktas su ja intuicijos, meditacijos, apreiškimo ar kitu, įprastą patyrimą viršijančiu būdu. Jie pabrėžia ezoterinę (vidinę, slaptą, prieinamą tik išrinktiesiems) šio mokymo ypatybę, daug dėmesio skiria šventųjų tekstų tikrajai prasmei atskleisti, teigia, kad visos pasaulio religijos turi ir ezoterinį mokymą. Būdinga domėjimasis okultizmu. Teosofijos šalininkai linkę į monizmą – realybę siekia grįsti vienu principu, pavyzdžiui, Sąmone ar Dvasia. Teosofija dažnai remiasi senovės Indijos tekstais (Upanišadomis, Bhagavadgyta), Azijos religijomis (sufizmu, budizmu, daoizmu). Bažnyčios tėvų raštuose teosofijos sąvoka reiškė teologiją. Nuo Renesanso teosofija ėmė reikšti mistinį Dievo prigimties pažinimą. Teosofijos pirmtakais laikomi antikos filosofai Pitagoras, Platonas, gnostikai (Simonas Magas, Valentinas), neoplatonikai (Plotinas, Proklas), vidurinių amžių ir Renesanso mistikai (J. Eckhartas, Mikalojus Kuzietis, Paracelsas, G. Bruno, J. Böhme), filosofas E. Swedenborgas ir kiti. 19–20 amžiuje teosofija siejama su religine mistike J. Blavatskaja ir 1875 jos įkurta Teosofijos draugija. Draugija neatsižvelgdama į rasę, tikėjimą, lytį ir luomą, siekė kurti visų žmonių broliją, skatinti lyginamuosius religijos, filosofijos, mokslo tyrinėjimus, nagrinėti nepaaiškinamus gamtos reiškinius ir žmogaus galias. Draugijos nariai teigė, kad jie nekuria naujos teorinės sistemos, bet tik pabrėžia tam tikras universalias Dievo, gamtos ir žmogaus sampratas, būdingas visoms didžiosioms religijoms. Žymesni šios draugijos nariai: H. S. Olcottas (1832–1907), W. Q. Judge’as (1851–96), A. Besant (1847–1933). Teosofijos idėjas kėlė ir S. Bulgakovas, N. Berdiajevas, V. Solovjovas, R. Steineris (antroposofija). Teosofinis sąjūdis turėjo įtakos 20 amžiaus naujiesiems religiniams judėjimams.