terakotà (it. terra cotta – degta žemė), keramikos rūšis: poringa, neglazūruota, išdegta iš natūralaus molio žemoje temperatūroje. Terakotos dirbiniai (buitiniai ir dekoratyviniai indai, figūrėlės, žaislai, kokliai, čerpės, architektūros dekoro detalės, reljefai, skulptūros) gludinami, kartais dengiami glazūra (keraminiu laku, angobu), vašku, spalvinami pigmentais arba oksidais; degant įgauna įvairius atspalvius – nuo kreminių, rausvai rudų iki juodų. Terakotos dirbinių nuo neolito rasta daugelyje šalių: Mesopotamijoje, senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Indijoje, Kinijoje, t. p. Amerikoje, Vidurinėje Azijoje. Itin meniški etruskų sarkofagai, graikų vazos, Tanagros skulptūrėlės, Kinijos imperatoriaus Džao Džengo kapavietės terakotinės skulptūros, Lietuvoje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje fasado skulptūros Šv. Augustinas ir Šv. Stanislovas (1674, skulptorius Novotnas).
2756