terapija

terãpija (gr. therapeia – gydymas, slaugymas), medicinos šaka, tirianti vidaus ligų priežastis, plėtotės mechanizmą, diagnostiką, nechirurginį gydymą ir profilaktiką. Iki 19 a., kol daugumos ligų priežastys buvo nežinomos ir liga nustatoma tik apžiūrėjus ligonį, medicina buvo skirstoma į šakas tik pagal gydymo pobūdį – į terapiją, chirurgiją ir akušeriją. 19 a. apibendrinus originalių tyrimų duomenis, įdiegus naujų metodų ligoms atpažinti ir gydyti, nuo terapijos atsiskyrė dermatologija, neurologija, ftiziatrija, pediatrija, ginekologija ir ėmė plėtotis kaip savarankiškos medicinos šakos. Tobulėjant diagnostikai ir gydymui, iš terapijos dar išsirutuliojo smulkesnės, tiriančios tam tikras vidaus ligų grupes, medicinos šakos – alergologija, endokrinologija, gastroenterologija, hematologija, kardiologija, nefrologija, pulmonologija, reumatologija. Terapija, kaip klinikinė disciplina, dar skirstoma į bendrąją terapiją, arba vidaus ligų propedeutiką (nagrinėja vidaus ligų atpažinimo bendruosius metodus ir pagrindinius simptomus), fakultetinę terapiją (tiria vidaus ligų pagrindines priežastis, raidos mechanizmus) ir hospitalinę terapiją (tiria vidaus ligų retesnes formas, skubią medicinos pagalbą, reabilitaciją, dispanserizaciją).