upės terasos: a – akumuliacinė, b – cokolinė, c – erozinė; 1 – plynaukštė, 2 – III terasa, 3 – I terasa, 4 – salpa, 5 – II terasa, 6 – plynaukštė, 7 – upės vaga
terasà (pranc. terrasse < lot. terra – žemė), upių slėniams, ežerų, jūrų ir vandenynų pakrantėms būdinga reljefo forma. Upių slėnių terasos yra plokščios arba į upės vagos pusę palinkusios aikštelės, kurias iš apačios ir viršaus riboja pakopos – vidinis šlaitas (nusileidžiantis į žemesnę terasą, salpą arba upės vagą) ir išorinis šlaitas (slėnio pagrindinis šlaitas arba gretima aukštesnė terasos pakopa). Terasos gali sudaryti kelis lygius, besitęsiančius išilgai upės vagos. Terasos formuojasi dėl tektoninio Žemės plutos kilimo upės baseine, ilgalaikės klimato kaitos, upės erozijos bazės lygio kaitos, erozinių procesų upės baseine (upių kaptažo). Terasas sudaro pirminės uolienos (cokolis), ant jų slūgsančių aliuvinių nuogulų sluoksnis ir bazinis horizontas, skiriantis cokolį nuo aliuvio dangos.
Skiriamos akumuliacinės, cokolinės ir erozinės terasos. Akumuliacinių terasų storymę sudaro stora aliuvinių nuogulų danga, o cokolis yra žemiau upės dabartinio lygio. Jai susidarant kaupėsi daug sąnašų ir upės vaga pamažu kilo. Cokolinių terasų tik viršutinė dalis padengta aliuvinėmis nuogulomis, giliau slūgso pirminės nuogulos, o cokolis yra aukščiau upės dabartinio lygio. Plečiantis aikštelei vyko tik šoninė erozija ir šoninė akumuliacija. Erozinių terasų storymę sudaro pirminės glacigeninės, nuosėdinės, metamorfinės arba magminės uolienos. Cokolį dengia tik bazinis horizontas, nes kartu su šonine vyko ir gilinamoji erozija. Upių slėniuose skirtingame aukštyje esančios terasos skiriasi jas sudarančiomis nuogulomis, jų sluoksniuotumo pobūdžiu, sudūlėjimo laipsniu, rūšiuotumu, nuogulose esančia organine medžiaga. Stačiuose terasų šlaituose dažnai formuojasi nuošliaužos, atidengiančios terasas sudarančias nuguolas. Viršutinės upių terasos dažnai būna apnaikintos denudacinių procesų, apatinės išlikusios geriau. Upių terasos fiksuoja jų slėnių raidą. Aukščiausia terasa rodo slėnio gylį ankstyvojoje, žemesnės – vėlesnėse fliuvialinės erozijos stadijose.
Santykinis terasų aukštis priklauso nuo visos upės baseino (hidrosistemos) evoliucinės raidos. Intensyvaus tektoninio upės baseino kilimo metu arba stipriai slūgstant erozijos bazei, upės tėkmė graužiasi gilyn, formuodama naujos žemesnės terasos šlaitą ir vykdydama gilinamąją eroziją. Nuo erozijos trukmės priklauso šlaito aukštis (kuo ilgiau ji trunka, tuo aukštesnis šlaitas). Kilimui pasibaigus arba stabilizavusis erozijos bazei, upės tėkmė platina slėnį, vykdydama šoninę eroziją. Prasidėjus naujam kilimo ciklui, formuojasi nauja terasos pakopa. Didelio nuotėkio lygumų upėse susidaro plačios (daugiau kaip 10 km), aukštumų ir kalnų upėse – siauros terasos. Upių terasose formuojasi derlingi dirvožemiai, jos naudojamos žemės ūkio naudmenoms, miestų plėtrai, komunikacijų tiesimui.
Ežerų, jūrų ir vandenynų pakrančių terasos susidaro keičiantis jų vandens lygiui (išorinio šlaito papėdė rodo buvusį baseino lygį).
2341