teriològija (gr. thērion – žvėris + logos – mokslas), mamalògija (lot. mammalia – žinduoliai + gr. logos – mokslas), zoologijos šaka, tirianti žinduolių kūno sandarą, vystymąsi, sistematiką, paplitimą, kilmę ir praktinę reikšmę. Teikia duomenų gamtos apsaugai, padeda išvengti epizootijų, naikinti gamtinius ligų židinius, aklimatizuoti žinduolius.
Pasaulyje
Žinių apie žinduolius vieni pirmųjų pateikė Aristotelis ir Plinijus Vyresnysis. C. von Linné 1735 veikale Gamtos sistema žinduolius išskyrė į atskirą klasę. 19 a. pabaigoje sukaupta daug duomenų iš žinduolių ekologijos, sistematikos. Teriologijos terminą 1928 pavartojo S. Ogniovas. 20 a. daugiausia buvo tiriama žinduolių morfologija, jų elgesio įgimtos reakcijos, orientacija, tarpusavio ryšiai, filogenezė, 21 a. pradžioje – evoliucija, migracija, etologija.
Leidžiami žurnalai: Acta theriologica (Varšuva, nuo 1954), Mammalia (Paryžius, nuo 1936).
Lietuvoje
Laukinius žinduolius pirmasis tyrė G. Rzączyński. 1807 juos trumpai aprašė S. B. Jundzilas, 1829–31 – E. K. Eichvaldas, 1847–50 – G. Belkė, 1848 – K. Tyzenhauzas, 1852 – A. A. A. Plateris, 1928 – Z. Fedorovičius. Laukinius žinduolius imta kolekcionuoti ir plačiau tirti įsteigus Kaune zoologijos muziejų (1919) ir Lietuvos universitetą (1922). 20 a. buvo daugiausia tiriama žinduolių populiacijų struktūra, teritorijų pasiskirstymo dėsniai, 21 a. pradžioje nagrinėjama žinduolių rūšinė įvairovė, gausumo dinamika, retų rūšių nykimo priežastys.