teritòrinė gynýba, viena gynybos formų. Siekiama priešą sunaikinti naudojantis teritoriniais privalumais, vykdyti operacijas sueinant į sąlytį su priešu jo ir savo užnugaryje, bet kuriuo metu atremti priešą ginantis patogioje vietovėje, neleidžiant užimti šalies teritorijos ir svarbių objektų.
Teritorinė gynyba Lietuvoje
Lietuvos kariuomenė rengiama kolektyvinei ir teritorinei gynybai. Teritorinės gynybos veiksmų vykdymo tvarka: kilus agresijos grėsmei – žvalgyba pasienyje ir jūroje, sustiprinama sienos apsauga, įrengiamos pasalos ir inžinerinės kliūtys, skelbiama mobilizacija ir sudaromi rezervo vienetai, manevrinės pajėgos išskleidžiamos susitelkimo rajonuose, blokuojami ir naikinami žvalgybiniai diversiniai padaliniai; prasidėjus agresijai – fiksuojamas agresijos aktas, kovojama su oro desantais, išlaikomos paramos priėmimo vietos, stabdomas priešo puolimas ir nustatomos pagrindinės kryptys, kontratakos, tarptautinių pajėgų parama; visuotinis pasipriešinimas – išlikusių pajėgų partizaniniai kovos veiksmai, pilietinis pasipriešinimas.
Teritorinę gynybą vykdo Lietuvos reguliariosios pajėgos, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, aktyvusis kariuomenės rezervas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, t. p. Šaulių sąjunga, savisaugos padaliniai. Teritorinės gynybos kovos būdai: trukdymo ir stabdymo veiksmai, svarbių objektų, manevrinė, mobilioji, pozicinė, miestų ir gyvenviečių gynyba, partizaninis karas.
645