teritòriniai giñčai, senų giñčai, valstybių ar kitų subjektų ginčai dėl konkrečios teritorijos. Dažniausiai kyla dėl kokios nors ypatingos vertės žemių (vz., Bolivija nuo 1879 siekia gauti išėjimą į Ramųjį vandenyną per Čilės teritoriją), skirtingai aiškinamų tarptautinių sutarčių (pvz., buvę Kinijos–SSRS nesutarimai dėl Amūro ir Usūrio upių santakoje esančių salų) arba dėl kitos valstybės teritorijoje gyvenančios kultūriniu ar etniniu požiūriu artimos žmonių grupės (pvz., iredentizmas). Nesant demarkacijos linijų, nesutariančios šalys dažnai nustato kontrolės linijas (pvz., Indijos–Pakistano pasienyje), kurios tampa faktinėmis valstybių sienomis.
Teritorinių ginčų kildavo nuo seno, bet ypač padaugėjo kuriantis Europos valstybių kolonijinėms imperijoms, kai buvo dalijamasi mažai ištirtas teritorijas, ir dekolonizacijos laikotarpiu, kai naujos valstybės stengėsi, kad jų sienos sutaptų su tautos gyvenama teritorija. Europoje karus pralaimėjusios valstybės vėliau dažnai turėdavo teritorinių pretenzijų, vienu metu tokius teritorinius ginčus bandyta sureguliuoti Vienos (1814–15), Berlyno (1878) kongresuose, Londono (1913), Paryžiaus taikos (1919 ir 1945) konferencijose.
21 a. pradžioje daug teritorinių ginčų kyla dėl kontinentinio šelfo, kuriame gausu gamtinių išteklių. Teritorinių pretenzijų turinčios valstybės dažniausiai jautriai reaguoja į joms nepriimtiną tokios teritorijos pavaizdavimą žemėlapiuose, teritoriniai ginčai būna daugumos karų, teroro aktų priežastis.
kontrolės linija; teritorinės pretenzijos