terminològija (terminas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), kalbotyros šaka, tirianti terminus, jų susidarymo istoriją, kurianti ir norminanti įvairių sričių terminiją. Terminologija susijusi su mokslo ir technikos įvairių sričių disciplinomis, logika, sociolingvistika ir informatika. Terminologijos kūrėjai ir normintojai turi išmanyti tam tikros srities tiriamų objektų požymius, susisteminti operuojamas sąvokas, suvokti jų loginius tarpusavio ryšius ir pasirinkti tinkamiausią terminų darybos ir tvarkybos būdą. Būtina patikimai identifikuoti terminus kalbos vartojimo įvairiose sferose, išlaikyti tinkamą savų ir tarptautinių terminų proporciją. Terminologija yra teorinis terminografijos pagrindas.
LIETUVIŲ terminologijos pradmenis 20 a. pirmoje pusėje kūrė J. Jablonskis, K. Būga, S. Šalkauskis ir kiti. Buvo apibrėžti terminų pagrindiniai požymiai ir šaltiniai, formuojami terminų kūrimo metodai ir principai. Lietuvių terminologijos istoriją nagrinėjo J. Kruopas, A. Balašaitis, A. Kniūkšta, V. Urbutis, teorinius ir praktinius šiuolaikinės terminologijos klausimus – K. Gaivenis, A. Kaulakienė, S. Keinys, J. Klimavičius. Nuo 1994 leidžiamas tęstinis leidinys Terminologija.
573