termobranduolinė bomba

termobranduolinės bombos schema: 1 – korpusas, 2 – neutronų šaltinis, 3 – cheminis sprogmuo, 4 – tričio deuteridas, 5 – plutonis, 6 – polistirenas, 7 – urano ²³⁸U apvalkalas, 8 – uranas ²³⁵U, 9 – ličio deuteridas, 10 – uranas ²³⁸U

termobranduolnė bòmba, vandenlinė bòmba, ginklas, kurio veikimas pagrįstas vandenilio izotopų (deuterio arba tričio) sinteze, vykstančia aukštesnėje negu 10⁷ K (kelvinų) temperatūroje. Termobranduolinės bombos svarbiausios dalys – pirminis branduolinis užtaisas (tričio deuteridas, plutonis), neutronų šaltinis, korpusas ir antrinis užtaisas – konteineris su ličio deuteridu. Sprogus pirminiam branduoliniam užtaisui dalijasi uranas (plutonis), susidaro labai aukšta temperatūra. Padidėjus temperatūrai prasideda antroji sprogimo fazė – deuterio ir tričio sintezės reakcija. Konteinerio apvalkalas pagamintas iš gamtinio urano ²³⁸U, skylančio veikiant greitiesiems neutronams, kurie išsiskiria sintezės metu. Jie sukelia urano branduolių dalijimosi reakciją. Sukuriama suslėgta ir tanki plazma. Plutonio strypas (neutronų šaltinis) spinduliuoja neutronus, prasideda branduolinė reakcija. Tai trečioji sprogimo fazė. Termobranduolinės bombos, kuriose vyksta skilimo, sintezės ir skilimo reakcijos, vadinamos trifazėmis arba mišriosiomis; jų galia neribota (dešimtys ir šimtai Mt).

Termobranduolinėmis bombomis ginkluoti taktiniai naikintuvai, bombonešiai, antvandeniniai ir povandeniniai laivai. SSRS termobranduolinę bombą išbandė 1953, Jungtinės Amerikos Valstijos – 1954, Didžioji Britanija ir Kinija – 1967, Prancūzija – 1968.