termodinãmika (termo… + dinamika), mokslo šaka, tirianti bendrąsias makroskopinių fizikinių sistemų savybes. Remiasi stebėjimo rezultatus apibendrinančiais ir visoms žemiškų matmenų sistemoms galiojančiais teiginiais, vadinamais termodinamikos principais, o išvadas randa matematikos ir logikos metodais. Termodinamikos išvados nėra išsamios, bet bendros kaip ir jos principai. Pusiausviroji sistema apibūdinama nedideliu makroskopinių parametrų skaičiumi, pvz., temperatūra ir tūriu. Pagal nagrinėjamų vyksmų pobūdį skiriama: pusiausvirųjų sistemų termodinamika, arba tiesiog termodinamika, kuri termodinaminio potecialo arba uždarojo vyksmo metodu kiekybiškai tiria pusiausvirąsias sistemas bei formuluoja nelygybių pavidalo sąryšius nepusiausvirosioms sistemoms, ir nepusiausvirųjų sistemų termodinamika, kiekybiškai nusakanti šiek tiek sutrikdytos pusiausvyros sistemas. Pagal nagrinėjamų uždavinių pobūdį termodinamika būna bendroji (formuluoja bendruosius metodus ir funkcinius sąryšius), reliatyvistinė (apibendrina tuos sąryšius reiškiniams judančiose inercinėse atskaitos sistemose), dielektrikų ir magnetikų, heterogeninių sistemų, cheminė, techninė. Termodinamikos principus ir išvadas pagrindžia statistinė fizika.
Pirmąjį termodinamikos darbą 1824 atliko N. L. S. Carnot. J. W. Gibbsas 19 a. pabaigoje sukūrė termodinaminių potencialų metodą, cheminės termodinamikos pagrindus, suformulavo fazių taisyklę, termodinaminės pusiausvyros sąlygas. 20 a. termodinamika buvo plėtojama sprendžiant įvairias fizikines šiluminės technikos problemas.