termoelektròninė emsija, elektronų savaiminis lėkimas per paviršiaus potencialo barjerą iš įkaitusios medžiagos (kietojo kūno, rečiau skysčių) į vakuumą ar kitokią aplinką dėl šiluminio judėjimo. Vyksta įveikus elektrostatines jėgas, laikančias juos medžiagoje. Termoelektroninė emisija priklauso nuo medžiagos, jos paviršiaus būsenos. Į vakuumą gali išlėkti tik tie kietojo kūno elektronai, kurių energijos pakanka nugalėti potencialo barjerą kūno paviršiuje. Kambario temperatūros metaluose šių elektronų yra labai mažai, bet jų eksponentiškai daugėja kylant temperatūrai, t. p. mažėjant išlaisvinimo darbui. Kūnui netekus elektronų aplink jį susidaro neigiamas erdvinis krūvis, o prie paviršiaus – potencialo barjeras, trukdantis elektronams nutolti, todėl termoelektroninė emisija vyksta intensyviau, kai sukuriamas išorinis elektrinis laukas, iš dalies ar beveik visiškai neutralizuojantis erdvinio krūvio lauką. Tokį lauką sukuria netoli esantys teigiamą potencialą turintys elektrodai – kolektoriai ar anodai. Tada galima pasiekti emisijos soties srovę. Termoelektronine emisija grindžiamas termoelektroninių emiterių ar katodų (jų temperatūra – 1000–3000 K), naudojamų vakuuminiuose elektroniniuose įtaisuose (elektroninėse lempose, elektroniniuose vamzdžiuose ir kitur) ir dujinio išlydžio įtaisuose, veikimas.
Termoelektroninę emisiją, kaip vienakryptę elektros krūvio pernašą iš įkaitinto metalo, 1880 atrado Th. A. Edisonas.