termoeròzija (termo… + erozija), su daugiamečio įšalo reiškiniais susijusi erozinių procesų atmaina. Vyksta laikinai arba negrįžtamai atšylant įšalinėms uolienoms. Šis drėgmės prisotintas gruntas tampa takiu, labai nestabiliu, todėl deformuojasi ir dėl gravitacijos juda į nuo ledo atsilaisvinančią erdvę esant net nežymiam (2–5°) šlaito polinkiui. Susidaro savitas termoerozinis reljefas (periglacialinių raguvų tinklas). Dabartiniai termoerozijos reiškiniai vyksta Arktyje ir Subarktyje.
Šiaurės ir Centrinės Europos teritorijoje termoerozija vyko paskutinio ledynmečio (Vyslos ledynmetis, Würmo ledynmetis, Nemuno ledynmetis) pabaigoje; per šio apledėjimo didžiausią išplitimą įšalo gylis siekė 120–140 metrų.
Lietuvos teritorijoje šis procesas vyko Nemuno ledynmečiu (ypač jo pabaigoje) periglacialiniame, ledo skydu nepadengtame plote. Tokios termoerozijai palankios paleogeografinės sąlygos buvo susidariusios Medininkų aukštumoje ir jos šiauriniame tęsinyje – Vilniaus kalvyno masyve; slystant atitirpusiam gruntui į pažemėjimus susidarė apie pusę Medininkų aukštumos slėnių.
Pasak mokslininkų, tuometinis kritulių kiekis dėl klimato aridizacijos (sausėjimo) buvo labai mažas, todėl kritulių vandens erozija buvo nežymi (vandens srautai paviršiumi netekėjo). Ledo tirpsmo vanduo drenavosi ledyno pakraščiu, vėliau – Neries ir Vilnios slėniais. Kadangi Vilniaus kalvynas buvo iškilęs ir šie fliuvioglacialiniai srautai tekėjo žemesniame lygyje, daroma prielaida, kad aukščiausiai esančios (į VIII–VI terasas besileidžiančios arba šių terasų šlaituose susiformavusios) Vilniaus kalvyno griovos ir plati raguva, vadinamasis Dainų slėnis, yra termoerozinės kilmės. Jų išilginiai profiliai yra lėkštesni ir tuo skiriasi nuo dabartinių griovų.
Termoerozijos reiškinius tyrinėjo J. Satkūnas, R. Guobytė; Č. Kudaba juos vadino reljefo korozija (2004).
3210