termoizoliacinės medžiagos

termoizoliãcinės mẽdžiagos, lengvos, akytos arba plaušinės struktūros, šilumą sulaikančios statybinės medžiagos. Tankis 10–600 kg/m³, šilumos laidumo koeficientas 0,035–0,175 W/(m·K). Daugelis termoizoliacinių medžiagų yra ir akustinės (garsą absorbuojančios ir izoliuojančios), o kai kurios tankiosios termoizoliacinės medžiagos (500–600 kg/m³ tankio) – ir konstrukcinės. Būna neorganinės ir organinės. Labiausiai paplitusios neorganinės termoizoliacinės medžiagos yra mineralinė (šlako, bazalto) ir stiklo vata bei jų dirbiniai, akytasis betonas (putų ir dujų betonas bei silikatas), putstiklis, pūstasis perlitas ir jo gaminiai, vermikulitas, vulkanitas, diatomito, trepelio ir asbesto gaminiai. Iš šių medžiagų gaminamos plokštės, lakštai, kevalai, segmentai, audiniai, virvės ir kiti gaminiai. Organinės termoizoliacinės medžiagos – tai plokštės, segmentai, lakštai, pagaminti iš atitinkamai apdorotų ir rišamosiomis medžiagomis sujungtų medienos plaušų, drožlių ir pjuvenų, durpių, spalių, šiaudų, nendrių, t. p. akytųjų plastikų. Šie plastikai yra mažo tankio (10–100 kg/m³), turi labai mažą šilumos laidumo koeficientą. Dauguma organinių termoizoliacinių medžiagų (ypač plastikai) yra neatsparios ugniai; kiek atsparesnės yra tos termoizoliacinės medžiagos, kurių organinius užpildus jungia mineralinė rišamoji medžiaga. Karšti (300–900 °C) paviršiai izoliuojami neorganinėmis termoizoliacinėmis medžiagomis. Lietuvoje termoizoliacines medžiagas nuo 20 a. 7 dešimtmečio tiria Termoizoliacijos mokslo institutas.