termoreguliãcija (termo… + lot. regulo – tvarkau), žmogaus ir gyvūnų kūno temperatūros palaikymas, grįstas organizmo gebėjimu prisitaikyti prie aplinkos temperatūros. Termoreguliacija yra organizmo homeostazės pavyzdys. Žmogaus kūno temperatūrai pakilus iki 43 °C ir daugiau (hipertermija) arba nukritus žemiau 24 °C (hipotermija) ištinka mirtis, bet yra individualūs (kai kurie žmonės išgyveno kūno temperatūrai pakilus iki 46 °C) ir rūšiniai skirtumai. Termoreguliacija yra nesąmoningas procesas, bet specialiai treniruojantis galima tam tikrose ribose išmokti valingai keisti kūno temperatūrą (tai praktikuoja kai kurie Tibeto ir Indijos jogai). Kūno temperatūrą lemia aplinkos temperatūra, jos pokyčių jutimas – termorecepcija, šilumos atidavimas didėjant aplinkos temperatūrai (pvz., kraujagyslių išsiplėtimas, prakaitavimas, kvėpavimo padažnėjimas, šuns intensyvus kvėpavimas iškišus liežuvį) ir šilumos gamyba vėstant aplinkai (pvz., medžiagų apykaitos audiniuose stiprėjimas, kraujo apytakos lėtėjimas, raumenų tonuso didėjimas, drebulys, odos sausėjimas mažėjant prakaitavimui, paukščių plunksnų pašiaušimas). Termoreguliacijoje dalyvauja ne tik šilumos ir šalčio receptoriai, bet ir kraujagyslėse bei smegenyse (daugiausia hipotalame) esantys receptoriai, reaguojantys į kraujo temperatūros pokyčius. Žmogaus kūno temperatūra (vidutiniška 36,8 °C) keičiasi per parą (nuo 37,4 °C dieną iki 34,3 °C ankstyvą rytą). Hipotalamo temperatūros receptoriai labai jautrūs imuninės sistemos signalams – atsiradus infekcijai, prasideda karščiavimas (sudaromos nepalankios sąlygos mikrobams). Kūno temperatūros nuokrypiai gali kilti moterims mėnesinių metu, sergant neinfekcinėmis ligomis (pvz., hipertiroidizmu). Keisdami fizinį aktyvumą, elgesį ir medžiagų apykaitą tam tikrose ribose kūno temperatūrą gali reguliuoti ir šaltakraujai gyvūnai.
1868