tetrãdinė anãlizė, grybų ir dumblių požymių bei įvairių biologinių procesų (daugiausia mejozės ir rekombinacijos) genetikos tyrimo metodas. Šiuo metodu daugiausia tiriami organizmai, kurių gyvenimo cikle vyrauja haplofazė. Tetradine analize tiriamos individualios mejozės, nes keturių haploidinių ląstelių (sporų) kompleksas tetrada susidaro po dviejų mejozės dalijimųsi iš 1 individualios diploidinės ląstelės. Grybų sporos yra specialioje struktūroje aukšlyje (aske), todėl vadinamos aukšliasporėmis (askosporomis). Ypač patogu tetradinės analizės metodu tirti grybus, kurių sporos aukšlyje išsidėsto eilute. Pvz., Neurospora crassa aukšlyje vyksta dar 1 papildomas dalijimasis ir susidaro ne 4, o 8 aukšliasporės – oktada. Sporas patogu po vieną pasodinti į atskirus mėgintuvėlius ir iš kiekvienos jų subrendusį individą ištirti atskirai. Naudojant tetradinę analizę buvo ne tik vizualiai paaiškinti Mendelio dėsniai, surastas būdas labai tiksliai ištirti ir įvertinti mejozinį ir mitozinį krosingoverį, bet įrodyti ir nauji genetikos reiškiniai – geno konversija, heteroduplekso susidarymas ir jo korekcija. Tetradinę analizę išpopuliarino G. W. Beadle’is ir E. L. Tatumas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), kurie pasinaudodami Neurospora crassa privalumais sukūrė metodus biocheminiams mutantams aptikti, jų pagrindu – biocheminę genetiką ir įrodė, kad genas lemia vieną tam tikrą reakciją, katalizuojamą fermento, suformulavo tezę: 1 genas – 1 baltymas (polipeptidas). Šiuo metu tetradinė analizė dažniau taikoma mielėms – lemia jų auginimo paprastumas ir ypač didelė genų duomenų bazė, t. p. valkčiadumbliui (Chlamydomonas), kuriame kai kurie itin svarbūs biologiniai reiškiniai (lyties nulėmimas, kartų kaita ir kiti) yra primityvesnės formos, todėl pritaikius tetradinę analizę galima ištirti šių procesų genetiką.
3163