„Tėve mūsų“ (lot. „Pater noster“), Viẽšpaties maldà, svarbiausia krikščionių malda. Yra perduota Jėzaus Kristaus apaštalams, todėl dar vadinama Viešpaties malda. Mt 6, 9–13 Tėve mūsų sudaro septyni prašymai. Šis variantas visuotinai naudojamas liturgijoje nuo apaštalų laikų. Kartais Tėve mūsų pabaigoje pridedama doksologija Nes Tavo galybė ir garbė per amžius. Bizantijos liturgijos tradicijoje prieš žodį garbė pridedama Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Lk 11, 1–4 yra pateiktas 5 prašymų Tėve mūsų – prasideda Tėve, teesie šventas tavo vardas, nėra trečiojo (teesie tavo valia) ir paskutinio (bet gelbėk mus nuo pikto) prašymų. Katalikų liturgijoje Tėve mūsų giedama arba kalbama po Eucharistijos maldos bei Rytmetinės ir Vakarinės liturginės valandos pabaigoje. Būna šventinis ir kasdieninis Tėve mūsų. Šventinis – išplėtota psalmodija su 2 rečituojamais (H, A) ir 2 kadenciniais (A, G) tonais. Užfiksuotas 11 a. Pietų Italijoje, 13 a. tokį giedojimą visuotinai išplatino pranciškonai ir dominikonai. Kasdieninis Tėve mūsų – supaprastinta šventinio Tėve mūsų versija; rastas 12 a. kartūzų vienuolynų rankraščiuose.
„Tėve mūsų“ Lietuvos muzikoje
Lietuvoje Tėve mūsų choro ir solo kompozicijų sukūrė J. Gruodis, S. Šimkus, J. Bendorius, V. Paulauskas, B. Budriūnas, J. Tallat Kelpša, A. Vanagaitis, S. Sodeika, A. Remesa ir kiti lietuvių kompozitoriai.
1571