Tolsdorff Theodor (Teodoras Tòlsdorfas) 1909 11 03Lehnharten (Rytų Prūsija, dabar Lenarty, Varmijos Mozūrų vaivadija) 1978 05 25Dortmundas, nacių Vokietijos karo veikėjas. Generolas leitenantas (1945).
Karo tarnyba iki 1944 07
Karininko sūnus. 1934 savanoriu įstojo į kariuomenę, 1936 06 jam suteiktas leitenanto, 1938 10 – vyresniojo leitenanto laipsnis. 1939 03 paskirtas 22‑ojo pėstininkų pulko 14‑osios prieštankinės kuopos vadu Gumbinėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui per Lenkijos kampaniją vadovavo žvalgybos kuopai, buvo sužeistas. SSRS–Vokietijos karo pradžioje vadovavo kuopai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 1941 09 vėl sunkiai sužeistas, gavo kapitono laipsnį (1941 12 apdovanotas Geležinio kryžiaus Riterio Kryžiumi). Grįžo į frontą 1942 04, mūšyje prie Ladogos neteko dešinės pėdos, 1942 vasarą sunkiai sužeistas į galvą. Pasveikęs 1943 01 gavo majoro laipsnį, paskirtas 22‑ojo pulko 1‑ojo bataliono vadu. 1943 09 už sėkmingą atkirtį besiveržiančiai iš apsupties ties Ladoga Raudonajai Armijai apdovanotas Riterio Kryžiaus Ąžuolo Lapais (įteikė pats A. Hitleris Vilko guolio būstinėje).
Theodor Tollsdoff
1944 1‑oji pėstininkų divizija buvo perdislokuota į pietinį Rytų fronto ruožą, į Odesos rajoną. Žuvus 22‑ojo pulko vadui Th. Tolsdorffas perėmė vadovavimą. Vėl sužeistas, evakuotas į užnugario karo ligoninę, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Pasveikęs dėstė karo taktiką kadetų mokykloje Metze (Prancūzija).
Vilniaus gynimas. Vėlesnė veikla
1944 07 01, kaip 22‑ojo pulko vadas, grįžo į Rytų frontą, 3‑osios tankų armijos sudėtyje dalyvavo ginant apsuptą Vilnių (Vilniaus operacija), organizavo kelių tūkstančių sužeistų vokiečių karių evakuaciją, kol atvyko pastiprinimas. 1944 07 09 jo vadovaujama Vokietijos kariuomenės grupė (16‑asis oro šaulių pulkas, 1067‑asis pėstininkų pulkas, 277‑oji savaeigės šarvuotos artilerijos brigada bei savarankiškas pėstininkų batalionas) atvyko į Lentvarį. Mėgino prasiveržti į Vilnių, bet ties Liudvinavu buvo sustabdytas ir persidislokavo į Kauno Voke (dabar Grigiškių dalis), iš kur palaikė radijo ryšį su generolu Reineriu Staheliu. Už šiuos veiksmus 1944 07 18 apdovanotas Riterio Kryžiaus Ąžuolo Lapais ir Kalavijais, 08 01 pakeltas į pulkininkus. Gavo Vilniaus liūto pravardę. 1944 08 A. Hitleris įsakė atšaukti Th. Tolsdorffą į užnugarį 340‑ajai liaudies grenadierių divizijai formuoti (jos vadu buvo 1944 09–1945 04). 1945 01 jam suteiktas generolo majoro laipsnis. 1945 03 apdovanotas (kaip 25‑asis vermachto karys) Riterio Kryžiaus Ąžuolo Lapais, Kalavijais ir Deimantais, 1945 04 20 gavo generolo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas G armijų grupės 7‑osios armijos 82‑ojo korpuso vadu Bavarijoje – tapo jauniausiu Vokietijos kariuomenės korpuso vadu ir generolu leitenantu. Per visus Antrojo pasaulinio karo metus sužeistas 14 kartų.
Po karo
1945 05 08, Vokietijai kapituliavus, pasidavė į nelaisvę Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenei. 1947 05 paleistas. Dirbo sunkvežimio vairuotoju, statybininku. 1952 12 Vokietijos valdžios suimtas ir apkaltintas 1945 05 paskelbęs mirties nuosprendį vermachto kapitonui už dezertyravimą. Nuteistas 2,5 m. kalėti, tačiau federalinis teismas nuosprendį atšaukė; pripažintas nekaltu.
A. Hitleris įteikia apdovanojimus; Th. Tolsdorffas – trečias iš dešinės (1943 09 15)
458