Tian Šãnis (kin. Tian Shan), kalnų sistema Azijos vidurinėje dalyje, Kinijoje, Uzbekijoje, Kirgizijoje ir Kazachijoje. Plotas apie 1 mln. km2. Ilgis (iš pietvakarių į šiaurės rytus) apie 2500 km, plotis 350–500 kilometrų. Šiaurėje Tian Šanį riboja Džungarijos lyguma ir Ilio slėnis, pietuose – Kašgaro įduba ir Ferganos slėnis.
Tian Šanio orografinė schema
Reljefas
Aukščiausios viršūnės: Pergalės viršūnė (7439 m), Chan Tengri kalnas (6995 m; abi Centriniame Tian Šanyje). Tian Šanis skirstomas į Vakarų (apima Čiatkalo kalnagūbrį, Ferganos kalnagūbrį, Karatau, Talaso Alatau, Ugamo, Pskemo kalnagūbrius), Šiaurės (apima Kungei Alatau, Užilės Alatau, Kirgizijos kalnagūbrį, Ketmenio kalnagūbrį), Vidinį (apima Terskei Alatau, At-Bašy, Borkoldojaus kalnagūbrius), Centrinį (apima Kakšaltau, Sary-Džazo, Inylčektau, Kuiliutau kalnagūbrius) ir Rytų (apima Borohoro kalnagūbrį, Kuruktago, Iren Chabyrgos, Bogdašano, Karlyktago, Chalyktau, Borochotano kalnagūbrius). Kalnagūbrius skiria plačios tektoninės įdubos (didžiausios Isyk Kulio, Turfano) ir tarpukalnių slėniai (Kaidu, Naryno, Tekeso). Didžiausi kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje. Aukščiausios perėjos: Turugarto (3752 m), Dolono (3030 metrų).
Tian Šanis Kirgizijoje
Tian Šanyje yra lietuviškais vardais pavadintų viršūnių – Akstino viršūnė, Bangos, Dotnuvos, Lietuvos alpinistų viršūnė, Lietuvos tūkstantmečio, Nemuno, Mažvydo, Vilniaus universiteto viršūnė, Žalgirio viršūnė.
Geologinė sandara
Tian Šanio kraštovaizdis Kinijoje
Tian Šanis susiformavo kaledoninės (šiaurinė ir rytinė dalys) ir hercininės (pietinė ir vakarinė dalys) kalnodaros metu. Vėliau paviršių denudavo eroziniai procesai; šio senojo išlyginto lengvai banguoto paviršiaus ruožų (peneplenų, arba syrtų) išliko 3000–4000 m aukštyje. Vėlesnės kalnodaros suformavo dabartinį kalnų pavidalą. Tian Šanis susidaręs daugiausia iš paleozojaus ir prekambro metamorfinių (skalūnų, gneisų, marmuro), magminių (granitų) ir nuosėdinių (smiltainių, klinčių, dolomito) uolienų. Daubose ir slėniuose yra kainozojaus ir mezozojaus nuosėdų. Yra akmens ir rusvųjų anglių, naftos, gamtinių dujų, fosforitų, aukso, sidabro, cinko, nikelio, volframo, švino, gyvsidabrio, stibio, vario, polimetalų rūdų telkinių, mineralinių versmių. Tian Šanio tektoninis aktyvumas tęsiasi, dažni žemės drebėjimai.
Klimatas
Klimatas žemyninis, būdingi dideli temperatūrų skirtumai. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra nuo 20–26 °C (Tian Šanio priekalniuose) iki 34 °C (Tian Šanio rytuose, Turfano įduboje), sausio mėnesį atitinkamai nuo –5 iki –23 °C. Per metus iškrinta nuo 200–400 mm (rytiniuose šlaituose ir vidurinėje dalyje) iki 2000 mm (vakariniuose ir šiaurės vakariniuose šlaituose) kritulių; daugiausia kovo–balandžio mėnesiais (rytiniuose šlaituose ir vidurinėje dalyje – vasarą).
Hidrografinės sąlygos
Prasideda Narynas ir kiti Syrdarjos intakai, Ilis, Čiu ir jų intakai, Aksu (Tarimo intakas) ir kitos upės; dalis jų įteka į nenuotakius ežerus. Ežerai (didžiausi: Isyk Kulis, Songkiolis, Čatyrkiolis) daugiausia tektoninės kilmės, druskingi. Ledynai užima apie 10 000 km2 plotą, jų daugiausia aplink Pergalės ir Chan Tengri viršūnes; didžiausias – Inylčeko ledynas (plotas 567 km2, ilgis 59,5 kilometro).
Augalija, gyvūnija, aplinkos apsauga
Ryškus vertikalusis augalijos zoniškumas. Iki 1300 m aukščio vyrauja pusdykumės ir stepės, iki apie 3000 m – kalnų miškai (eglės, riešutmedžiai, kadagiai, kėniai, gluosniai, tuopos), iki apie 3500 m – alpinės pievos. Sniego linija prasideda 3400–4500 m aukštyje. Veisiasi vilkai, lapės, stirnos, antilopės, šermuonėliai, kalniniai ožiai. Ala-Arčos nacionalinis parkas (plotas 200 km2, įkurtas 1977; Kirgizijoje), Isyk Kulio (Kirgizijoje), Aksu-Džabagly, Almatos (abu Kazachijoje) ir kiti rezervatai. Čiatkalo (1978, Uzbekijoje), Sary Čeleko (1978), Isyk Kulio (2001; abu Kirgizijoje) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). Vakarų Tian Šanis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2016).
Ala-Arčos nacionalinis parkas (Kirgizija)
Alpinizmas
Tian Šanis – Lietuvos alpinistų pamėgtas regionas; organizuojami pėsčiųjų žygiai, kopiama į aukščiausias viršūnes, kai kurioms bevardėms viršūnėms suteikiami lietuviški pavadinimai. Svarbesni žygiai: 1959 organizuota ekspedicija Kaukaze žuvusiems Lietuvos alpinistams (G. P. Akstinui, F. Mieliauskui ir Vytautui Vosyliui) atminti (vadovė Marija Melinskaitė); įkopta į 2 bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje ir pavadinta jas lietuviškais vardais: Akstino viršūnė (4250 m) bei Lietuvos alpinistų viršūnė (4143 metrų). 1961 surengta išvyka į Teke-Toro viršūnę (4441 m; dalyviai: Erdvilas Adomaitis, Giedrius Bernatonis, Julius Jurgelionis, Algirdas Norkus; pirmojo Lietuvoje alpinizmo čempionato nugalėtojai). 1969 Karakolo slėnyje vyko Pirmoji Lietuvos alpiniada (apie 90 dalyvių, vadovas Vytautas Viršilas). 1990 organizuota bendra Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekspedicija į Chan Tengri (15 dalyvių, vadovas Alfridas Lukšas, vyriausiasis treneris ir vienas organizatorių D. Makauskas), 2001 – turiada Karakolo tarpeklyje su įkopimu į Akstino viršūnę (117 dalyvių grupė, vadovas A. Jucevičius).
Tian Šanyje žuvę Lietuvos alpinistai: Konstantinas Zubovas (1971 07 02 kopdamas į Karūnos viršūnę), Rustenis Varneckas (1989 08 15 kopdamas į Ajutoro viršūnę), Giedrė Abraitytė ir Alfridas Lukšas (1997 07 kopdami į Pergalės viršūnę), Viktoras Povelauskas (2004 08 leisdamasis nuo Chan Tengri kalno), Saulius Saikauskas (2018 02 16 leisdamasis nuo Laisvosios Korėjos viršūnės).
Tyrinėjimų istorija
Tian Šanį 1856–57 pirmasis tyrė P. Semionovas-Tianšanskis. Pirmos lietuvių kelionės į Tian Šanį siejamos su K. Ario ir A. Poškos ekspedicijomis. 1957 Tian Šanio ledynų žemėlapius tikslino, kalnų upių debitus matavo bei tarpeklius tyrinėjo lietuvių hidrologas A. Barisas.
1765