tibetiečių ir birmiečių kalbos

tibetiẽčių ir birmiẽčių kabos, tibetiẽčių mjánmų kabos, priklauso kinų ir tibetiečių kalbų šeimai. Iš viso apie 400 kalbų. Kartais laikoma atskira kalbų šeima. Vartojamos Birmoje (Mianmare), Kinijoje (Tibeto, Guidžou, Hunano regionuose), Šiaurės Tailande, Vietname, Laose, Šiaurės Nepale, Butane, Vakarų Pakistane, Bangladeše ir Indijos įvairiuose regionuose. Kalbančiųjų apie 70 mln. (21 a. pradžioje). Tibetiečių ir birmiečių kalbų klasifikacija nėra nusistovėjusi. 2001 šveicarų kalbininkas G. van Driemas išskyrė 3 grupes: vakarų, rytų ir izoliuotąsias; pagal naujausią klasifikaciją (2011) tibetiečių ir birmiečių kalbos skirstomos į 40 kalbų grupių. Labiausiai paplitusios kalbos: birmiečių kalba (apie 42 mln., Birmos valstybinė kalba), tibetiečių kalba (apie 2,5 mln., Tibetas, Indija, Nepalas, Butanas), nuosų, šiaurės yi (apie 2 mln., Kinija), tibetiečių amdų (apie 1,8 mln., Tibetas), tibetiečių khamų (apie 1,5 mln., Tibetas ir Šiaurės Birma), bodų (apie 1,5 mln., Indija, Nepalas), karenų sgavų (apie 1,5 mln., Birma, Tailandas), manipurių, meitei (apie 1,5 mln., Indija), tamangų (apie 1,3 mln., Nepalas, Indija), bajų (apie 1,2 mln., Kinija), jangbių (apie 1,1 mln., Birma), karenų rytų pvo (apie 1 mln., Birma, Tailandas), garų (apie 1 mln., Indija, Bangladešas), dzongkha (bhotijų) kalbos (apie 0,7 mln., Butano valstybinė kalba). Daug nykstančių mažų kalbų. Tibetiečių ir birmiečių kalbos izoliacinės (kai kurios turi ryškių agliutinacinių požymių), beveik visos toninės. Morfemos dažniausia vienskiemenės. Žodžių darybai būdingas šaknų sudūrimas. Dažniausia sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys), rečiau – SVO. Tibetiečių ir birmiečių kalbos naudoja skirtingas rašto sistemas: birmiečių, tibetiečių, bengalų, yi, devanagari, kinų, lotynų. Daug kalbų neturi rašto.

85