tibetiẽčių kalbà, tibetiẽčių vdurio kalbà, priklauso kinų ir tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių ir birmiečių kalbų šakai. Daugiausia vartojama Tibete (turi oficialiosios regioninės kalbos statusą), t. p. Indijoje, Nepale, Butane, Šiaurės Birmoje. Iš viso apie 2,5 mln. kalbančiųjų. Artima dzongkha (bhotijų) kalbai. Skiriama 4 pagrindinės tarmės. Bendrinė kalba remiasi Lhasos tarme. Tibetiečių amdų, tibetiečių khamų, ladakų tarmės dabar laikomos savarankiškomis kalbomis. Seniausi rašto paminklai iš 7 amžiaus. Naudojamas skiemeninis tibetiečių raštas (30 pagrindinių ženklų; manoma, apie 632 sukūrė pirmojo Tibeto imperatoriaus S. Gampo pasiuntinys T. Sambota), kilęs iš indų brahmi rašto. Literatūrinė kalba pradėjo formuotis 7 amžiuje. 9 a. išleistas pirmasis sanskrito–tibetiečių kalbų žodynas. Tibetiečių kalba izoliacinė su ryškiais agliutinacinėms kalboms būdingais bruožais, toninė (skiriami 4 tonai). Klasikinė tibetiečių kalba neturėjo tonų, jų neturi ir tibetiečių amdų kalba. Turi 16 balsinių ir 36 priebalsines fonemas. Darybai būdinga kompozicija, reduplikacija. Turi specialias leksines ir gramatines formas mandagumui reikšti. Sintaksei būdinga ergatyvinės konstrukcijos, sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Tibetiečių kalba patiria didelį kinų kalbos poveikį. Tibete tibetiečių kalbos mokomasi mokyklose, leidžiama spauda, kuriama literatūra. Biblija išversta 1948.
85