Tibèto kalnýnas, kalnų sistema Centrinėje Azijoje, Kinijos pietvakariuose. Plotas 2,5 mln. km2; viena didžiausių kalnų sistemų pasaulyje, užima apie 1/4 Kinijos teritorijos. Ilgis (iš vakarų į rytus) apie 2500 km, plotis apie 1000 kilometrų. Vidutinis aukštis apie 4500 m, didžiausias – 7315 m (Aling Gangri kalnas). Rytuose Tibeto kalnynas ribojasi su Sino-Tibeto, šiaurėje – su Kunluno, vakaruose – su Karakorumo kalnais; pietuose Indo ir Brahmaputros aukštupių slėniai skiria Tibeto kalnyną nuo Himalajų.
Tibeto kalnyno orografinė schema
Reljefas
Tibeto kalnyno šiaurinėje ir vidurinėje dalyje vyrauja 4600–5200 m aukščio kalvotos arba plokščios aukštikalnių lygumos (Čiangtango plokščiakalnis) su daugiau kaip 6000 m aukščio nuolaidžių šlaitų kalnagūbriais (didžiausias – Tanggulos kalnagūbris). Šiaurrytinėje dalyje yra Caidamo lyguma. Pietuose upių slėniai skaido Tibeto kalnyną į atskiras kalnų sistemas ir kalnagūbrius; didžiausi: Gangdisišanas, Aling Gangri, Kailasas, Nienčentangla. Tibeto kalnyno pakraščių lygumos (prie Sino-Tibeto, Himalajų kalnų) nusileidžia iki 3500 m aukščio ir sudaro tarpukalnių įdubas. Tibeto kalnynas susidaręs daugiausia iš granitų, gneisų, aukštikalnių lygumos – iš kvarcitų, molio skalūnų, nuosėdinių uolienų (skalūnų, klinčių). Lygumų paviršius uolėtas, akmeningas, smėlingas. Dažni žemės drebėjimai. Yra akmens anglių, aukso, geležies, polimetalų rūdų telkinių; gausu mineralinių versmių.
Tibeto kalnynas
Klimatas
Klimatas subtropinis žemyninis, atšiaurus. Būdingi dideli paros temperatūrų svyravimai. Žiemos šaltos ir ilgos, vasaros vėsios. Sausio mėnesio temperatūra nuo –20 °C (šiaurėje) iki 0 °C (slėniuose Tibeto kalnyno pietuose), liepos mėnesio – 5–15 °C. Dažni stiprūs vėjai, dulkių audros. Per metus iškrinta 100–200 mm kritulių (nuo 50–100 mm vakaruose iki daugiau kaip 2000 mm pietuose). Ledynų daugiausia Tibeto kalnyno pietinėje dalyje. Sniego riba prasideda 4500–5500 m aukštyje (Čiangtango plokščiakalnyje – 6000 m, aukščiausia pasaulyje).
Hidrografinės salygos
Dauguma upių trumpos, teka giliais slėniais, jų baseinai nenuotakūs. Gausu slenksčių ir krioklių. Pakraštiniuose kalnagūbriuose prasideda Huanghe, Jangdzė, Mekongas, Salvinas, Brahmaputra, Indas. Ežerai (didžiausi – Namco, Silingo, Tangros) tektoninės kilmės, druskingi, seklūs.
Augalija ir gyvūnija
Vyrauja skaldingosios aukštikalnių dykumos ir pusdykumės su retais puskrūmiais ir žole. Pietuose yra kalnų stepių, pietryčiuose (upių slėniuose) – miškų. Veisiasi jakai, antilopės, elniai, kiangai, kalniniai avinai, vilkai, lapės, rudieji lokiai; gausu paukščių.
Kailaso viršūnė
1765