tiesnė álgebra, algebros šaka, nagrinėjanti skaičių rinkinių (vektorių) sudarytas aibes, kurių elementams apibrėžtos sumos ir sandaugos iš skaičiaus (skaliaro) operacijos. Tiesinė algebra susiformavo 18–19 a. sprendžiant tiesines algebrines lygčių sistemas. Tokių lygčių sprendiniams reikšti ir išsprendžiamumui tikrinti naudojami iš lygčių koeficientų sudaryti determinantai ir matricos. 20 a. tiesinė algebra pradėjo nagrinėti vektorines (tiesines) erdves bei tiesines, dvitieses (bitiesines) ir kvadratines funkcijas, apibrėžtas vektorinėse erdvėse. Tiesine algebra naudojamasi matematinėje analizėje (pvz., įrodant neišreikštinių funkcijų teoremą), lygčių teorijoje (tiriant sprendinių stabilumą), tiesiniame programavime (pvz., simplekso metodas), skaičiavimo matematikoje. Tiesinės algebros teiginius apibendrina funkcinė analizė ir juos pritaiko begaliniamatėms vektorinėms erdvėms. Tiesinę algebrą plėtojo G. Crameris, C. F. Gaussas, F. G. Frobenius, L. Kroneckeris, G. Peano.
1751