tiesióginė demokrãtija, demokratijos forma, kai piliečiai tiesiogiai (per visuotinius susirinkimus, referendumus, plebiscitus, peticijas, masinius mitingus, apklausas) dalyvauja valstybės sprendimų priėmimo procese. Esant tiesioginei demokratijos formai suverenitetas tiesiogiai priklauso tautai. Priešinga autoritarizmui, kai sprendimus priima vienas asmuo, ir totalitarizmui, kai valdžia kontroliuoja gyventojų visas gyvenimo sritis. Skiriasi nuo atstovaujamosios demokratijos, kai sprendimus priima piliečių išrinkti atstovai. Panaši į dalyvaujamąją demokratiją, kai sprendimai priimami pilietine iniciatyva.
Tiesioginės demokratijos šalininkai teigia, kad esant tiesioginei demokratijai politinės partijos dažniausiai turi mažesnę valdžią nei esant atstovaujamajai demokratijai, todėl interesų grupės gali daryti didesnį poveikį sprendžiant tam tikrus klausimus, pvz., renkant parašus referendumui surengti. Tiesioginės demokratijos trūkumu laikomas lėtesnis sprendimų priėmimas nei esant atstovaujamajai demokratijai ir ribotos galimybės į valstybės valdymą įtraukti visus piliečius.
Nuo 20 a. pabaigos tiesioginė demokratija dažniausiai derinama su atstovaujamosios demokratijos tam tikrais elementais (pvz., renkamu parlamentu, prezidentu, savivaldos, teisminėmis institucijomis). Daugiausia tiesioginės demokratijos bruožų turinčia valstybe laikoma Šveicarija, kurioje referendumai įvairiais klausimais rengiami labai dažnai, piliečiai aktyviai dalyvauja valstybės valdymo procese. Lietuvoje yra tiesioginės demokratijos elementų (referendumas, peticija, grupės piliečių įstatymų leidybos iniciatyva).
21 a. pradžioje formuojasi vadinamosios elektroninės demokratijos, kaip tiesioginės demokratijos tam tikros formos, idėja, kurią galima įgyvendinti pasitelkiant informacines technologijas (daugiausia internetą).
Manoma, tiesioginė demokratija susiformavo senovės Atėnuose, kuriuose visi piliečiai (išskyrus moteris, svetimšalius ir vergus) susirinkimuose balsuodami priimdavo sprendimus. Senovės Romoje piliečiai galėjo dalyvauti priimant ir atšaukiant teisės aktus. Tiesioginę demokratiją tyrė H. Arendt (Jungtinės Amerikos Valstijos), Cornelius Castoriadisas (Graikija ir Prancūzija), Pierre’as Clastres’as (Prancūzija).
elektroninė demokratija