tiflopedagògika (gr. typhlos – aklas + pedagogika), specialiosios pedagogikos šaka, tirianti aklų ir silpnaregių vaikų mokymą ir ugdymą.
Tiflopedagogikos turinys
Tikslas – kuo geriau išlavinti ir panaudoti turimą regėjimą, kompensuoti regėjimo trūkumus lavinant mąstymą, kalbą, atmintį, mokant orientuotis erdvėje. Tiflopedagogika susideda iš aklų ir silpnaregių vaikų mokymo teorijos bei istorijos, įvairių dalykų mokymo metodikos. Akli ir silpnaregiai vaikai mokomi aklųjų rašto, dar vadinamo Braille’io raštu, skaityti, rašyti, skaičiuoti, kai kurie – ir muzikos simbolių (Braille’io muzikinė notacija), t. p. įgyti specialybę specialiojo ugdymo mokyklose (aklųjų mokyklos). Remiasi oftalmologija, bendrąja pedagogika, specialiąja pedagogika, tiflopsichologija, vaikų ir paauglių higiena, fiziologija, pediatrija. Tobulinti tiflopedagogikos metodus padeda tiflotechnika.
Tiflopedagogikos raida
Jau senovės Graikijoje aklieji buvo mokomi pagal specialią programą. 12 m. mokymo programa buvo parengta 10 a. al Azharo universitete Egipte, bet organizuotas aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymas pradėtas tik 1784 Paryžiuje įsteigus pirmąją aklųjų mokyklą – Filantropijos draugiją (1786–95 Aklųjų vaikų institutas, 1795–1802 Dirbančių aklųjų institutas, 1821–22 Karališkoji aklų jaunuolių mokykla). Jos steigėjas prancūzų tiflopedagogas V. Haüy sukūrė aklų vaikų mokymo metodiką, supaprastintą iškilą raidžių šriftą. 1829 L. Braille’is sukūrė aklųjų raštą. 18 a. pabaigoje–19 a. aklųjų mokyklų įkurta Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tiflopedagogika Lietuvoje
Lietuvoje tiflopedagogikos problemomis pradėta domėtis 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. 1927 įkūrus Kauno aklųjų institutą (steigėjas – Aklųjų ir silpnaregių sąjunga) ir 1928 – Vilniaus aklųjų institutą (prie jo veikė ir pirmasis Lietuvoje darželis akliems vaikams) pradėtas aklųjų ir silpnaregių švietimas. 1935 Vilniuje įkurta pirmoji aklųjų profesinė mokykla. 20 a. 3–4 dešimtmetyje medicinos ir pedagoginiuose leidiniuose tiflopedagogikos problemas nagrinėjo P. Avižonis, J. Blažys, P. Daunys, J. Marcinkus, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Vabalas‑Gudaitis. 1930 įsteigus Kauno aklųjų institutą išėjo pirmoji lietuviška knyga aklųjų raštu – mokytojos V. Genytės parengtas elementorius I klasei Mūsų šviesa (tiražas 20 egzempliorių). Po Antrojo pasaulinio karo tiflopedagogikos specialistai pradėti rengti Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas). Nuo 1960 tiflopedagogikos specialistų rengimo ir tiriamojo darbo centras yra Šiaulių universitetas (iki 1997 Šiaulių pedagoginis institutas). Nuo 6 dešimtmečio vidurio aklieji ir silpnaregiai pradėjo studijuoti aukštosiose mokyklose. 20 a. viduryje–21 a. pradžioje aklųjų ir silpnaregių mokyklos raidos, jų mokymo patirties temas nagrinėjo ir šioms mokykloms vadovėlių išleido V. Andrejauskas, V. Andrejauskienė, J. Dzidolikas, V. Gudonis, V. Karvelis. Nuo 1958 Aklųjų ir silpnaregių sąjunga aklųjų ir silpnaregių gydymo, ugdymo, visuomeninio adaptavimo klausimais leidžia specialų leidinį Mūsų žodis.