tijnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalinės administracijos žemesnysis pareigūnas.
14 a.–15 a. pirmoje pusėje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro administratorius (tijūnija). Prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungtose nelietuviškose srityse (kartais ir etninėje Lietuvoje) tijūnas buvo vadinamas didžiojo kunigaikščio vietininku. Tijūnų teisminei jurisdikcijai priklausė valstiečiai, miestiečiai ir bajorai (tijūno teismas).
15 a. antroje pusėje išsiskyrė Vilniaus ir Trakų didieji tijūnai, jų žinioje buvo vaivadijų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių prievolės (šiuos dvarus administruodavo jų laikytojai). 15 a. didžiojo kunigaikščio dvarams kuriantis prie svarbesnių pilių ir kiemų, tijūnai, kurių valsčiai patekdavo į šiuos dvarus, tapdavo dvarų laikytojų ir seniūnų padėjėjais; valsčiui pasidarius dvaru, tijūnai virsdavo laikytojais.
1564–66 luomų, teismų ir administracinės reformos panaikino tijūno pareigybę, ji iki 1795 išliko tik Žemaitijos seniūnijos valsčiuose.