tikėjimas

tikjimas, religijose – laisvas religinių tiesų priėmimas ir jų laikymas teisingomis nesiekiant patikrinti jų teisingumo ir pasitikint jas skelbiančiaisiais ir Apreiškimu. Žinojimo priešybė. Teologijoje tikėjimo aktu yra priimamos Dievo apreikštos tiesos pasitikint Dievo autoritetu; teologija metodiškai ir teoriškai nagrinėja tikėjimą iš jo paties perspektyvos. Krikščionių tikėjimo turinys yra išdėstytas tikėjimo išpažinimuose (Apaštalų simbolis ir Credo). NT tikėjimas suprantamas kaip tam tikrų tiesų priėmimas ir pasikliovimas Jėzumi. Krikščionybės tikėjimas visiškai atsiskleidė tik po Jėzaus Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo – tik tada apaštalai suprato, kad Jėzaus atėjimas į pasaulį, jo kančia, mirtis, Prisikėlimas ir Žengimas į dangų sudaro krikščionybės tikėjimo turinį. Apaštalas Paulius pabrėžė tikėjimą kaip paklusimą Dievui, apaštalas Jonas – kaip suartėjimą su Jėzumi. Augustinas teigė, kad tikėjimas yra susitikimas su Dievu ir priemonė įgyti gilesnį pažinimą. Tomas Akvinietis tikėjimą laikė malonės įkvėptu dalyvavimu Dievo pažinime. Po Tridento susirinkimo (1546–63) imta akcentuoti objektyvųjį tikėjimo turinį, kitaip nei protestantizme (pabrėžiamas subjektyvusis tikėjimo turinys). Šiuolaikinėje teologijoje pabrėžiama tikėjimo asmeniškumo struktūra, kuri būdinga apreikštajam žodžiui, tikėjimas aiškinamas kaip asmens dalyvavimas Dievo tikrovėje.