tikėjimo ir proto harmonijos teorija

tikjimo ir prõto harmònijos teòrija, katalikybės teorija, teigianti, kad tikėjimas (Apreiškimas) ir prigimtinis protas vienas kitam neprieštarauja. Tikėjimo ir proto harmonijos teorija susiformavo viduriniais amžiais scholastinei filosofijai siekiant tikėjimo tiesas paaiškinti prigimtiniu protu. Anzelmas Kenterberietis teigė, kad tikėjimas yra aukščiau už protą – jei žmogus netikės, jis ir nesupras, bet pabrėžė, kad tikėjimą būtina suprasti racionaliai (lot. fides quaerens intellectum), protas tikėjimo tiesas turi ne tikrinti, bet aiškinti; tikėjimas ir protas vienas kitą papildo. Tomas Akvinietis teigė, kad prigimtinis protas negali suprasti visų tikėjimo tiesų – jos viršija protą, bet jam neprieštarauja. Anot Tomo Akviniečio, yra tiesų (Dievas yra vienas, bet triasmenis, Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, Įsikūnijimas ir kitos), kurios gali būti perduotos tik Apreiškimu. Jos protu yra nesuprantamos, bet jam neprieštarauja, nes negali būti dvejopos tiesos – apreikštos ir prieitos protu – apie tą patį dalyką. Apreiškimo ir prigimtinio proto šaltinis yra tas pats – Dievas, o jis negali pats savęs neigti, kaip tiesa negali prieštarauti tiesai. Tikėjimo ir proto harmonijos teorija visuotinai priimta Vatikano I susirinkime (1869–70). Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et ratio (1989) pabrėžė Tikėjimo ir proto harmonijos teorijos svarbą 20 a. pabaigoje.