tikėtinùmo sántykio kritèrijus, kriterijus statistinėms hipotezėms tikrinti. Statistikoje labai svarbi tikėtinumo (funkcijos) sąvoka remiasi pastebėjimu, kad iš kelių alternatyvių hipotezių racionalu rinktis tą, kuri turėjo didžiausią tikėtinumą įvykti. Tikėtinumo principas yra vienas pagrindinių Bayeso statistikoje: jeigu tiriamų statistinių modelių tikėtinumo funkcijos sutampa, turi sutapti ir jų pagrindu gautos statistinės išvados. Tikėtinumo santykio kriterijaus matematinius pagrindus 1928 sukūrė J. Neymanas ir Egonas Sharpeʼas Pearsonas (Didžioji Britanija). Paprastųjų nulinės hipotezės H0 ir paprastosios alternatyvos H1 atveju tikėtinumo santykio kriterijaus statistika yra lygi stebėtos imties tikėtinumo, kai teisinga H0, santykiui su tos imties tikėtinumu, kai teisinga H1. Jeigu ši statistika mažesnė už parinktą kritinę reikšmę, pasirenkama alternatyva H1, jeigu ji yra didesnė – lieka galioti nulinė hipotezė H0, o kai statistika sutampa su kritine reišme, tai iš H1 ir H0 alternatyva H1 pasirenkama atsitiktinai su tikimybe q. Neymano ir Pearsono lema (1933) teigia, kad kiekvienam reikšmingumo lygmeniui α galima taip parinkti kritinę reikšmę ir tikimybę q, kad tikėtinumo santykio kriterijus turėtų mažiausią antrosios rūšies klaidos tikimybę tarp visų kriterijų, turinčių pirmosios rūšies klaidos tikimybę α; t. y. tikėtinumo santykio kriterijus yra tolygiai galingiausias kriterijus. Sudėtingosios nulinės hipotezės H0 ir (ar) alternatyvos H1 atveju, kai tikėtinumas priklauso nuo nežinomojo parametro, jis keičiamas didžiausiu (atitinkamai, kai teisinga H0 ir teisinga H1) tikėtinumu, t. y. tikėtinumo reikšmėmis, gaunamomis vietoj nežinomojo parametro reikšmių įrašius atitinkamus didžiausiojo tikėtinumo įvertinius; taip sudarytas tikėtinumo santykio kriterijus, nors ir yra asimptotiškai efektyvus (įvairiomis prasmėmis), bendruoju atveju jau nebėra tolygiai galingiausias kriterijus, bet toks išlieka, jeigu tikėtinumo funkcija turi tam tikrą monotoniškumo savybę, pvz., yra monotoniška pakankamos statistikos atžvilgiu. Praktikoje taikomų kriterijų statistikos dažnai yra atskiri tikėtinumo santykio kriterijaus statistikos (jos transformacijos ar aproksimacijos) atvejai (pvz., Studento ir Fisherio statistikos), tačiau retai pavyksta jiems tiksliai suskaičiuoti kritinę reikšmę. Kartais patogiau naudoti statistiką Λ, kuri lygi didžiausio bendrojo tikėtinumo ir didžiausio tikėtinumo dvigubam logaritmuotam santykiui su sąlyga, kad teisinga H0. Samuelis Stanleyʼis Wilksas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1938 parodė, kad didelėms imtims (imties dydžiui neaprėžtai augant) statistikos Λ skirstinys, kai teisinga nulinė hipotezė H0, yra artimas chi‑kvadrat skirstiniui su k laisvės laipsnių; čia k yra H0 nusakančių apribojimų nežinomajam parametrui skaičius. Tai, kad aproksimuojantis skirstinys priklauso tik nuo vienintelio ir žinomojo parametro k, patogu skaičiuojant kriterijaus apytiksles kritines reikšmes arba p reikšmes (statistinis kriterijus). A. Waldas tyrė statistikos Λ skirstinį, kai teisinga alternatyva H1. 1941 jis įrodė, kad tada Λ asimptotinis skirstinys yra necentrinis chi‑kvadrat dėsnis, kurio necentriškumo parametras išreiškia skirtumo tarp H0 ir H1 didumą. Turint spėjimą apie H0 ir H1 skirtumo didumą bei siekiamą tikėtinumo santykio kriterijaus galią, šiuos rezultatus galima panaudoti parenkant tyrimui reikiamą imties didumą. Asimptotinė tikėtinumo santykio kriterijaus teorija gerai išplėtota ir glaudžiai siejasi su didžiausio tikėtinumo įvertinių teorija. Yra pasiūlyta daug testų: žinomiausieji – A. Waldo (1941) ir informantų (I. Fisheris, 1935) testai, kurie yra asimptotiškai ekvivalentūs tikėtinumo santykio kriterijui, bet gali turėti savų privalumų baigtinio (mažo) dydžio imtims.
1209