tikslų teorija

tiksl teòrija, tiksl iškėlmo teòrija, darbuotojų motyvavimo teorija, kuri teigia, kad konkrečių tikslų iškėlimas ir tinkamas grįžtamasis ryšys lemia užduoties įgyvendinimo kokybę.

Tikslai

Įvardyti tikslai leidžia darbuotojui žinoti darbo kryptį ir atlikti užduotį. Motyvavimo pagrindinis šaltinis yra noras siekti tam tikro tikslo. Aiškūs, konkretūs ir sudėtingi tikslai labiau motyvuoja nei paprasti, bendro ar neaiškaus pobūdžio. Nustatomi tikslai turi būti tikroviški, pasiekiami ir reikalaujantys pastangų, kad darbuotojas juos įgyvendinęs jaustų pasididžiavimą savimi ir būtų pasirengęs naujiems iššūkiams, taip pat jie turi būti nedviprasmiški ir įvertinami, kad būtų išvengta nesusipratimų. Darbuotojai turi tiksliai žinoti, ko konkrečiai iš jų tikimasi. Turi būti nustatytas tikslų pasiekimo konkretus galutinis terminas. Darbuotojų elgseną, pastangas ir pasitenkinimą darbu lemia grįžtamasis ryšys (pavyzdžiui, reputacija, įsitraukimas į tikslų iškėlimą, paaiškinimai ir pagalba susidūrus su sunkumais, konstruktyvus ir teigiamas bendravimas, atsižvelgimas į darbuotojų pageidavimus ir nuomonę). Darbuotojo pasitikėjimas savimi ir darbdaviu, tikėjimas tikslų naudingumu duoda geresnių rezultatų.

Privalumai ir trūkumai

Tikslų teorijos privalumai: didina darbuotojų motyvaciją atlikti užduotį greitai ir veiksmingai, gerina grįžtamąjį ryšį.

Tikslų teorijos trūkumai: labai sudėtingi tikslai skatina rizikingą darbuotojų elgseną, nepakankami darbuotojų įgūdžiai ir kompetencija gali stabdyti tikslų iškėlimo ir įgyvendinimo procesus.

Istorija

Tikslų teoriją 20 a. 7 dešimtmetyje sukūrė psichologas E. A. Locke’as (Jungtinės Amerikos Valstijos).