Tižės apskrits (vokiečių k. Hauptamt Tilsit, nuo 1818 Kreis Tilsit), 1525–1701 Prūsijos kunigaikštystės, 1701–1871 karalystės, 1871–1922 Vokietijos administracinis teritorinis vienetas. Centras – Tilžė. Priklausė Mažosios Lietuvos regionui: Lietuvos departamentui, nuo 1818 Gumbinės apygardai. 1818 plotas – 783 km2, buvo 25 valsčiai.
Iki 1709–11 didžiojo maro ir bado, per kurį išmirė >24 000 apskrities gyventojų, iki 97 % sudarė Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai; be Tilžės miesto). Per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją vien zalcburgiečių, 1734 duomenimis, apsigyveno 479 žmonės; 1736 buvo 112 kolonistų šeimų. Apskritis turėjo gyventojų: su Tilžės miestu 1871 – 62 750, 1890 – 71 666 (iš jų 24 816 lietuvininkų), be Tilžės miesto 1900 – 46 808, 1905 – 46 441 (20 674 lietuvininkai), 1910 – 46 372.
1920 pradžioje diduma Tilžės apskrities teritorijos į šiaurę nuo Nemuno (647 km2, 18 valsčių su 33 645 gyventojais) buvo atskirta nuo Rytų Prūsijos (nuo Vokietijos) ir priskirta Klaipėdos kraštui – naujai sudarytai Pagėgių apskričiai. 1923 su visu Klaipėdos kraštu apskritis atiteko Lietuvos valstybei. Iš apskrities kitos dalies, Ragainės apskrities dalies į pietus nuo Nemuno ir dalies Lankos (Pakalnės) apskrities 1922 buvo sudaryta Tilžės-Ragainės apskritis.
L: J. Kopp Geschichte des Landkreis Tilsit Tilsit 1918.