timokrãtija (gr. timokratia < timē – vertės nustatymas + kratos – valdžia), turto privilegija pagrįsta valdymo sistema. Gali būti laikoma oligarchijos tam tikra forma. Nustato gyventojų teises ir pareigas pagal jų turto dydį (cenzą) ir garantuoja turtingųjų valdymą.
Pagal Aristotelio politinę doktriną, valdžios mastai ir teisė į valdžią tiesiogiai proporcinga turimam turto dydžiui. Aristotelis žavėjosi turtingais piliečiais, nes jie gali lavintis, doroviškai tobulėti, gyventi iš žemės nuomos (jų gerovę garantuoja gamintojai), teigė, kad valdyti turėtų vidurinė klasė (aristokratija), kuri garantuoja turtuolių ir skurdžių pusiausvyrą.
Timokratiją senovės Atėnuose sukūręs Solonas visuomenę skirstė pagal piliečių grupių konstitucines teises: aukščiausius postus užimti galėjo tik dvi turtingiausios grupės, archontais ir iždininkais galėjo būti tik pentakosiomedimnai, tetams buvo suteikta teisė dalyvauti eklesijoje.
Timokratija t. p. veikė senovės Romoje 6 a. valdant Servijui Tulijui, kuris piliečius į skirtingas grupes skirstė pagal jų turimą turtą. Sokratas timokratija vadino iš aristokratijos kylantį taisykles ir garbę vertinančių žmonių valdymą. Su timokratija susijusios idėjos būdingos ir Platonui, Ksenofontui (jis timokratiją tapatino su plutokratija).
Timokratija galima laikyti pasaulyje paplitusią aktyviosios rinkimų teisės formą, kai turtingas rinkėjas (dar 20 a. viduryje) turėjo kelis balsus (pvz., Šiaurės Airijoje – iki šešių balsų).