tipų teorija

tpų teòrija, sistema, skirta loginiams paradoksams klasių teorijoje išvengti. Tipų teoriją vienas pirmųjų ėmė kurti B. Russellas, 1901 F. L. G. Frege’s logikoje ir naiviojoje aibės sampratoje atradęs prieštaravimą, vadinamą Russello antinomija. Tipų teorija buvo išplėtota B. Russello ir A. N. Whiteheado veikale Principia Mathematica (1913). Tipų teorija nustato loginių objektų tipus (individai, klasės, individualių objektų, klasių santykiai, klasių, santykių savybės ir kita) ir reikalauja juos vartoti atsižvelgiant į loginę specifiką ir hierarchiją. Individus tipų teorija priskiria vienam, individų savybes – kitam, savybių savybes – trečiam loginiam tipui ir t. t.; nėra savybių, nepriklausančių vienam kuriam iš tipų. Teorijoje klasė negali būti pačios savęs elementu, klasės elementais negali būti skirtingi loginiai tipai, pašalinamas visų klasių klasės loginis tipas. Teoriją plėtojo ir jos variantus kūrė R. Carnapas, A. Churchas, L. K. A. Chwistekas, K. Gödelis, W. V. O. Quine’as, F. P. Ramsey, A. Tarskis, kiti logikai ir matematikai.