tipų teorija

tpų teòrija, asmenýbės tpų teòrija, viena asmenybės teorijų – asmenybės tipų nustatymas ir klasifikavimas. Asmenybės tipai skiriami pagal pastovias esmines asmenybės savybes. Tipų teorijai artima bruožų teorija. Yra įvairių klasifikacijų. Populiari konstitucinė tipų teorija grindžiama prielaida, kad asmenybės savybės priklauso nuo žmogaus kūno sandaros (konstitucijos). Seniausia konstitucinė tipų teorija yra senovės graikų mokslininkų Hipokrato ir Galeno. Hipokratas teigė, kad asmenybės tipą lemia keturių organizmo skysčių (kraujo, gleivių ir geltonosios bei juodosios tulžies) dominavimas, pagal tai skyrė temperamento 4 tipus (sangvinikas, flegmatikas, melancholikas ir cholerikas). Labiausiai paplitusi yra E. Kretschmerio (Vokietija) konstitucinė tipų teorija (1916), pagal kurią skiriami 3 pagrindiniai konstituciniai tipai – atletinis (stambių kaulų, plačios krūtinės, raumeningas, siauro dubens, tvirtų galūnių, ant tvirto kaklo pailga galva, grubokų veido bruožų, plaukuotas), pikninis (apkūnus, kresnas, trumpų galūnių, plačios krūtinės, minkšto kūno, ant trumpo kaklo didelė apskrita galva, vyrai linkę plikti) ir asteninis (lieknas, siauros krūtinės, siaurų pečių, ilgų galūnių, plonas poodinis riebalų sluoksnis, ant ilgo plono kaklo nedidelė galva), t. p. 2 asmenybės tipai – cikloidinis (būdinga polinkis bendrauti, emocionalumas, geraširdiškumas) ir šizoidinis (uždaro būdo, sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų). Pasak E. Kretschmerio, pikninės kūno sandaros asmenys dažniausiai būna cikloidinio tipo, labiau linkę sirgti maniakine depresine psichoze (reiškiasi periodiškai pasikartojančiomis manijomis, būdinga pakili nuotaika, greita minčių eiga, pagreitėję judesiai, polinkis daug ir garsiai kalbėti) ir depresija (bloga nuotaika, miego sutrikimai, sulėtėję mąstymas ir judesiai, polinkis į savižudybę), asteninės – šizoidinio tipo, dažniau sergantys šizofrenija. Šiuolaikinės tipų teorijos pradininkas C. G. Jungas (Šveicarija) knygoje Psichologiniai tipai (Psychologische Typen 1923) teigė, kad vienaip ar kitaip žmonės elgiasi ne atsitiktinai, bet dėl tam tikrų asmeninių savybių ir psichikos tipinių skirtumų. Pagal vyraujančias žmogaus psichikos savybes jis skyrė ekstravertą (ekstraversija) ir introvertą (introversija), pagal vyraujančias psichikos funkcijas (mąstymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija) – racionalųjį (mąstytojiškas ir emocionalus) ir neracionalųjį (sensorinis ir intuityvus) tipus. Kiekvienas žmogus gali turėti skirtingų tipų savybių, konkretų tipą lemia tik ryškus kurio nors tipo dominavimas. E. Sprangeris (Vokietija) išskyrė 6 idealius asmenybės tipus: ekonominį, politinį, visuomeninį, religinį, estetinį ir teorinį. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologės K. Cook Briggs (1875–1968) ir I. Briggs Myers (1897–1980) remdamosi C. G. Jungu išplėtojo tipų teoriją ir 1962 sukūrė Myers ir Briggs tipų indikatorių, skirtą nustatyti individualius žmonių skirtumus ir psichologines nuostatas, susijusias su pasaulio suvokimu ir sprendimais. Pagal šį indikatorių išskirtos 4 priešingos poros, arba dichotomijos (ekstravertas ir intravertas, jaučiantis ir intuityvus, mąstytojas ir jausmingas, suvokiantis ir sprendžiantis), kurios suformuoja 16 galimų asmenybės tipų. Tipų teorija taikoma konsultuojant dėl profesijos pasirinkimo, ugdant asmenybę, mokymuose (pvz., klientams siūlyti prekes pagal jų tipų savybes), bet kritikuojama kaip aprašomoji, neaiškinanti elgesio priežasčių, neatsižvelgianti į aplinkybių poveikį elgesiui.