tirliãvimai, lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanras; improvizacinio pobūdžio kūriniai, pagrįsti vieno ar kelių melodinių motyvų kartojimu, varijuojant jų intonacijas, ritmą. Būdinga sekundinės, tercinės, kvartinių trichordų intonacijos, gausios melizmos, daugiausia triliai (vadinamieji tirliai), dar mordentai, ritminiai ir melodiniai grupetai, legato, staccato ir kiti štrichų deriniai, 2 dalių metras, asimetriška sintaksinė sandara, aukštas registras, gyvas tempas, virtuoziškas atlikimas, giedra nuotaika.
Iki 20 a. pirmos pusės daugiausia buvo paplitę Rytų Aukštaitijoje. Turėjo darbinę, signalinę, komunikatyvinę, estetinę funkciją. Kerdžiai, piemenys tirliavo solo lamzdeliu, birbyne (ir liežuvėliniu ožragiu, dar vadinamu tirlitu) keldami šeimininkes, išgindami, sušaukdami galvijus, susižinodami, linksmindamiesi. Tirliavimai kaimo bendruomenėje buvo įsimenami, atpažįstami, vadinami kaimų vardais, ūkininkų ar kerdžių asmenvardžiais. Nuo 20 a. antros pusės tirliavimai atliekami folkloro ansamblių, vartojami lietuvių kompozitorių kūriniuose.
L: Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai / sud. ir parengė S. Paliulis Vilnius 1959.
1352