tirpalas

tipalas, vienalytė sistema, susidedanti iš 2 ar daugiau medžiagų, kurių santykis tam tikrame verčių intervale gali tolygiai kisti. Medžiaga, kurios kiekis tirpale didžiausias, vadinama tirpikliu, ištirpusi jame medžiaga – tirpiniu. Santykinis ištirpusios medžiagos kiekis tirpale vadinamas koncentracija. Kai tirpinio koncentracija pusiausvyros sąlygomis yra didžiausia, tirpalas vadinamas sočiuoju. Jei keičiant sąlygas, pvz., staigiai atšaldžius sotųjį tirpalą, pasiekiama koncentracija, didesnė negu sočiojo, tirpalas vadinamas persotintuoju. Skiriami dujiniai (dujų mišinys), skystieji (kieta medžiaga skystyje, skystis skystyje) tirpalai ir kietieji tirpalai. Įprasčiausi, svarbiausi ir geriausiai ištirti tirpalai, kurių tirpiklis yra skystis, dažniausiai vanduo. Pagal tirpinio dalelių kilmę skiriami neelektrolitų, elektrolitų ir polimerų tirpalai, pagal tirpiklio kilmę – vandeniniai ir nevandeniniai, pagal tirpinio koncentraciją – praskiestieji ir koncentruotieji, pagal vandenilio jonų H⁺ koncentraciją (pH) – rūgštieji, neutralieji ir šarminiai tirpalai. Termodinaminiu požiūriu tirpalai skirstomi į idealiuosius ir realiuosius. Tirpalo savybes daugiausia lemia tirpiklio ir tirpinio molekulių sąveika: tarp jų veikia van der Waalso jėgos (susidaro trumpalaikės molekulių grupės), vyksta cheminė sąveika (tirpinio molekulės solvatuojasi arba hidratuojasi). Tirpalai labai paplitę gamtoje (jūrų, vandenynų vanduo yra tirpalas, susidedantis iš šimtų komponentų – metalų, nemetalų jonų, organinių medžiagų), naudojami daugelyje pramonės ir technikos šakų, svarbūs cheminiams, fizikiniams, biologiniams, geocheminiams procesams, pvz., cheminės reakcijos gamtoje ir dirbtinėmis sąlygomis dažniausiai vyksta tirpaluose. Tirpalai naudojami perskiriant ir gryninant medžiagas (ekstrahavimas, rektifikavimas, kristalizavimas), išgaunant iš rūdų metalus, jie svarbūs organizmų gyvybiniams procesams, pvz., pernešant deguonį kraujuje.