Titanas
Titano ežerai ir upės
Titãnas, didžiausias Saturno ir antras pagal dydį (po Ganimedo) iš visų palydovų. Skersmuo 5150 km. Skrieja labai arti Saturno pusiaujo plokštumos. Vidutinis nuotolis nuo Saturno centro 1 221 830 km, orbitos ekscentricitetas 0,029. Apskrieja planetą ir apsisuka apie savo ašį per 15,945 d. Vienintelis palydovas Saulės sistemoje, turintis tankią ir storą atmosferą, kurios slėgis prie paviršiaus 1,45 karto didesnis negu Žemės atmosferos. Titano atmosferą sudaro azotas (apie 98 % tūrio), angliavandeniliai (daugiausia metanas) ir kitos dujos. Atmosferoje plaukioja metano ir etano debesys. Kartais iš jų lyja lietūs. Skystas metanas ir etanas srūva (Titano paviršiuje laikosi skysta medžiaga) upių vagomis, papildo ežerus ir jūras, kurių daugiausia aplink ašigalius. Paviršius palyginti jaunas – maža smūginių kraterių, reta didesnių kalnų. Keli dariniai primena vulkanus. Iš jų, manoma, liejasi vanduo su amoniaku.
Palei pusiaują plyti dideli vėjo nešamų smulkių dalelių kopų laukai. Titano paviršių dengia maži vandens ir angliavandenilių ledo kristalėliai. Vidutinė temperatūra 94 K. Titano vidutinis tankis 1880 kg/m3. Pagal vidaus sandaros modelį Titaną sudaro 4 sferiniai sluoksniai: pluta iš vandens ledo ir silikatų, po ja – vandens ir amoniako okeanas, giliau – aukšto slėgio ledas, centre – silikatinis branduolys. Titane gali būti sudėtingų organinių molekulių ir primityvių gyvybės formų. Titaną 1655 atrado Ch. Huygensas. Tyrė erdvėlaiviai Pioneer 11, Voyager 1, Voyager 2, Cassini‑Huygens.
ledo luitai Titano paviršiuje
906