Titicaca (Titikakà), ežeras Pietų Amerikoje, Peru ir Bolivijoje, Centriniuose Anduose, Punos plokščiakalnyje. Plotas 8300 km2; antras pagal plotą (po Maracaibo ežero) Pietų Amerikoje. Ilgis (iš šiaurės vakarų į pietryčius) 190 kilometrų. Vidutinis plotis apie 50 km, didžiausias – 80 kilometrų. Vidutinis gylis 140–180 m, didžiausias – 281 metras. Paviršiaus altitudė 3812 m; aukščiausiai esantis laivuojamas ežeras pasaulyje.
Susidaręs Andų kalnų tektoninėje įduboje tarp Vakarų ir Rytų Kordiljeros. Krantai vingiuoti, daug įlankų, pusiasalių, salų. Įteka daugiau kaip 25 upės (didžiausia – Ramisas), išteka Desaguadero. Vandens temperatūra Titicacos viduryje 11–12 °C; pakrantėse svyruoja, žiemą (birželį–rugpjūtį) užšąla. Vandens lygis aukščiausias liūčių sezonu (gruodį–kovą). Vandens cheminė sudėtis panaši į vandenyno. Daug endeminių žuvų rūšių. Žvejyba. Turizmas. Titicacos pietinėje pakrantėje yra senovės miestas Tiahuanaco. Ežero šiaurės vakarinė dalis priklauso Titicacos rezervatui (plotas 362 km2, įkurtas 1978; Peru), vakarinė pakrantė įtraukta į Ramsaro vietovių sąrašą (1998). Pakrančių didžiausias miestas ir uostas – Puno (Peru); keltai į Guaqui (Bolivija).
Titicaca nuo Taquile salos (Peru)