titnagas

titnagas

ttnagas, nuosėdinė chemogeninės arba chemobiogeninės kilmės silicitinė uoliena, susidariusi iš amorfinio ir kriptokristalinio silicio dioksido (opalo, chalcedono, rečiau kvarco) mišinio. Būna geležies oksido, kalcito, pirito, molio, organinių liekanų priemaišų.

Struktūra amorfinė arba kriptokristalinė. Būna pilkas, rudas, juodas, kartais baltas, gelsvas. Blizgesys riebus. Lūžis kriauklėtas. Kietumas 6,5–7. Trapus. Susidaro per diagenezę ir epigenezę dehidratuojantis ir kristalizuojantis silicio geliams.

Slūgso konkrecijų (2–30 cm, kartais iki 1 m skersmens) ir netaisyklingų gniutulų pavidalu, rečiau tarpsluoksniais, lęšiais, gyslomis. Randamas daugelio geologinių sistemų nuosėdinėse karbonatinėse (rečiau silicitinėse) uolienose (kreidoje, mergelyje, klintyje, dolomite). Kartais sudaro medienos pseudomorfozes.

dirbiniai iš titnago (Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje)

Titnagas – vertinga abrazyvinė medžiaga. Iki geležies amžiaus iš titnago buvo gaminami įrankiai (peiliai, kaltai, rėžtukai, kirviai), ginklai (strėlių, iečių antgaliai, durklai), vėliau – skiltuvai, girnos, naudotas ugniai išskelti. Titnago telkinių yra Argentinoje, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje.

Lietuvoje randamas konkrecijų ir gniutulų pavidalu kreidos sistemos karbonatinių uolienų (kreidos, mergelio) sluoksniuose. Kartais aptinkamas Nemuno, Jiesios, Merkio ir kitų upių slėnių atodangose, pleistoceno moreniniuose dariniuose (iš ledynų suardytų kreidos sistemos uolienų), žvyrynuose (išplautas iš morenų), Lietuvos pietrytinės dalies laukuose. Seniausi titnago dirbiniai datuojami dešimtu–devintu tūkstantmečiu prieš Kristų.

2271