tiurkològija, orientalistikos šaka, tirianti tiurkų kalbas, istoriją, kultūrą ir literatūrą. Iki 19 a. nagrinėjo daugiausia turkų kalbą, 19 a. antroje pusėje pradėjo tirti ir kitus dalykus. Etnografines žinias apie tiurkų gentis ir jų tarmes pirmą kartą 1072–1074 susistemino filologas M. Kaşgarlı Tiurkų kalbų tarmių žodyne (Divan lugat attürk). Iki viduramžių tiurkologijos tyrinėjimo pagrindiniai šaltiniai buvo Bizantijos ir senovės Graikijos keliautojų, istorikų ir geografų užrašai. 14 a. tiurkologija ėmė sparčiai populiarėti ir Europoje. 15–17 a. istorinių tyrimų pagrindinis objektas buvo Osmanų imperijos istorija. Pirmasis ją 1827–1835 išsamiai ištyrė J. von Hammeris‑Purgstallis veikale Osmanų imperijos istorija (Geschichte des osmanischen Reiches 10 tomų), kuriame yra duomenų ir apie Lietuvos santykius su tiurkų tautomis. 1533 išleistas pirmasis tiurkų kalbų pradžiamokslis, 1612 H. Megiseris (Vokietija) išleido pirmąją tiurkų kalbų gramatiką. 1795 Paryžiuje atidaryta Gyvųjų Rytų kalbų mokykla – pirmoji aukštoji mokykla, kurioje buvo tiriamos tiurkų kalbos. Tiurkologijos raidai poveikio turėjo 19 a. pabaigoje dešifruotų vadinamųjų Orchono‑Jenisiejaus įrašų tyrimai, kurie padėjo pagrindus tiurkų lyginamajai kalbotyrai. Rusijoje tiurkologija pradėjo plėtotis 18 a. antroje pusėje, iki 19 a. vidurio daugiausia tirti tiurkų kalbos, literatūros ir istorijos paminklai. Tiurkologijos svarbiausi centrai buvo Kazanė ir Sankt Peterburgas. Nuo 1863 Sankt Peterburgo universitete pradėti tiurkų tautų istorijos moksliniai tyrimai.
Žymesni 19–20 a. tiurkologai: V. Bartoldas, N. Bičiurinas, N. Chanikovas, N. Ilminskis, V. Radlovas (tyrė ir karaimų kalbos Trakų tarmę), J. Senkovskis (Rusija), F. Babingeris, W. Bangas, C. Brockelmannas, A. von Gabain, T. Nöldecke (Vokietija), L. Bazaine’as, J. Deny (Prancūzija), G. L. M. Clausonas, B. Lewisas (D. Britanija), S. Hattori, J. Murojama (Japonija), R. R. Aratas, A. Caferoğlu (Turkija), T. Kowalskis (tyrė ir karaimų kalbos Trakų tarmę), A. Zajączkowskis (Lenkija, tyrė ir Lietuvos totorius), D. Némethas (Vengrija).
Tiurkologijos svarbiausi centrai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Kolumbijos, Harvardo, Los Andželo, Indianos universitetai, Japonijoje – Kultūros institutas (skyriai Tokijuje ir Kioto), Turkijoje – Turkijos istorikų draugija Stambule, Turkų kalbos asociacija Ankaroje.
SSRS susikūrė tiurkologijos sovietinė mokykla. Prie jos raidos daug prisidėjo V. Bartoldas, A. Krymskis, S. Malovas, V. Gordlevskis, V. Smirnovas. 20 a. 3 dešimtmetyje sovietų tiurkologai N. Jakovlevas, L. Žirkovas, A. Samoilovičius, J. Polivanovas, A. Suchotinas SSRS tiurkų kalboms sudarė abėcėles (lotynų ir rusų abėcėlių pagrindu). Nuo 20 a. 5 dešimtmečio plėtoti leksikografijos, leksikologijos, dialektografijos, dialektologijos, istorinės ir istorinės lyginamosios fonetikos, nuo 6 dešimtmečio – tiurkų raštijos paminklų tyrimai. Tiurkologijos moksliniai centrai veikė tose SSRS respublikose, kuriose dauguma gyventojų buvo tiurkai. Žymesni sovietiniai tiurkologai: N. Baskakovas, A. Kononovas, A. Borovkovas, N. Dmitrijevas, V. Žirmunskis, A. Jakubovskis, A. Okladnikovas, A. Milleris, B. Dancigas. Tiurkologijos svarbiausi centrai buvo SSRS mokslų akademijos Orientalistikos institutas ir jo Leningrado skyrius, SSRS mokslų akademijos Kalbotyros, Etnografijos, Archeologijos institutai, Azerbaidžano SSR, Kazachijos SSR, Kirgizijos SSR, Turkmėnijos SSR mokslų akademijų Orientalistikos institutai ir skyriai, SSRS mokslų akademijos Kazanės, Baškirijos, Dagestano filialai, SSRS mokslų akademijos Sibiro skyriaus Istorijos, filologijos ir filosofijos institutas. SSRS tiurkologų veiklą ir jų ryšius su užsienio tiurkologais koordinavo SSRS mokslų akademijos Literatūros ir kalbos skyriui priklausantis Sovietinis tiurkologų komitetas (įkurtas 1973). Suirus SSRS visi tiurkologijos centrai išliko, bet pakeitė pavadinimus.
Leidžiami tiurkologijos periodiniai leidiniai: Ural‑Altaische Jahrbücher (nuo 1921 Wiesbadene), Przegląd Orientalistyczny (nuo 1949 Varšuvoje; Vilniuje leisto žurnalo Myśl Karaimska tęsinys), Asia Major (nuo 1949 Londone), Türk Dili (nuo 1951 Ankaroje), Turcica (nuo 1969 Paryžiuje), Tjurkologija (nuo 1970 Baku; iki 1992 Sovetskaja tjurkologija), Tjurkologičeskij sbornik (nuo 1970 Maskvoje).
LIETUVOJE Rytų kalbų studijos pradėtos 19 a. pradžioje. 1822 K. Kontrimas prie Vilniaus universiteto siekė įsteigti Rytų kalbų institutą, kuriame ketinta dėstyti ir turkų kalbą. Žymesni 19 a. Vilniaus universiteto Rytų kalbų specialistai: M. Bobrovskis, J. Vernikovskis, J. Kovalevskis, A. Muchlinskis (taip pat laikomas pirmuoju mokslininku, atradusiu ir paskelbusiu pasauliui apie Lietuvos totorių raštiją arabų rašmenimis), A. Chodzka, L. Spitznagelis. 1893 Maskvos archeologų draugija Vilniuje surengė tarptautinį archeologijos kongresą, kuriame veikė skyrius, skirtas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusiems totoriams, žydams, karaimams, čigonams ir jų istorijai. 1930–1939 Vilniuje veikė prie Rytų Europos tyrimų instituto įkurta Politinių mokslų mokykla, kurioje dirbęs S. Šapšalas parengė turkų kalbos kursą ir vadovėlį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą du Lenkijos orientalistų draugijos organizuoti orientalistikos kongresai (1932 ir 1937) vyko Vilniuje. 1925 T. Kovalskis, 1928 – S. Šapšalas organizavo karaimų kalbos, istorijos ir kultūros studijas Vilniuje ir Trakuose. 19 amžiaus karaimų istorinius paminklus tyrė A. Firkovičius. 20 a. S. Šapšalas tyrė Lietuvos istorinius ryšius su tiurkų šalimis ir tautomis, rinko karaimų kalbos žodžius (jie panaudoti 1974 SSRS, Lietuvos ir Lenkijos mokslų akademijų iniciatyva išleistame Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodyne). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę turkų kalbą imta dėstyti Vilniaus universitete. 1997 Vilniaus universitete atidarytas Turkų kalbos centras, nuo 2001 vykdoma Lietuvių filologijos ir turkų kalbos, nuo 2008 – Azijos studijų (tiurkologijos) programa. G. Miškinienė parašė veikalą Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas (2009), sudarė Turkų–lenkų kalbų žodynėlį iš Lietuvos totorių rankraščio (1840) (su N. Güllüdağu, 2008). Nuo 2000 leidžiamas žurnalas Acta Orientalia Vilnensia.
1421