Tiùrkų kaganãtas, tiurkų genčių valstybinis junginys. Gyvavo Vidurinės Azijos teritorijoje 552–745.
Susiformavo tiurkų gentims nugalėjus uigūrų ir žužanų gentis. 552 tiurkų valdovai priėmė kagano titulą, greitai užėmė gretimas valstybes. Kaganato centru tapo Orchono aukštupio baseinas. 6 a. Tiurkų kaganatas kartu su Bizantija kariavo prieš Persiją, bandė užimti Didįjį šilko kelią. 576 užėmė Kerčės pusiasalį, 581 – Chersonesą.
Tiurkų kaganato valdovai: Bumynas (552), Kara Issykas (553–554), Mukanas (553–572), Tasparas (572–581), Amrakas (581), Bara Išbara (581–587), Čolyg Džagbu Bara (587–588), Jun Ulugas (588–599), Kara Čiurin Tiurkas (599–603).
582–603 kaganate kilo vidaus karas, jis skilo į rytų ir vakarų dalis.
Rytų Tiurkų kaganatas 609–630 kariavo su Kinija, 630–681 buvo Kinijos vasalas, 681 sukilo prieš kinus ir atkūrė nepriklausomybę. Per 691–713 karus su kaimynais išplėtė ribas iki Samarkando, 713 pralaimėjo arabams. Po 745 suskilo į feodalines valdas, jo vietoje vėliau susikūrė Uigūrų kaganatas.
Vakarų Tiurkų kaganate 630–658 vyko vidaus karas. 658–704 jį užėmė Kinija, 704–740 atgavo nepriklausomybę, netrukus per gretimų tautų antpuolius buvo sunaikintas.
Tiurkų kaganatas padėjo susidaryti etninėms grupėms, iš kurių ėmė formuotis tiurkų kalbomis kalbančios šiuolaikinės tautos.
-Rytų Tiurkų kaganatas; -Vakarų Tiurkų kaganatas