Tòbijas, Senojo Testamento personažas. Tobito (jo vardu pavadinta viena Senojo Testamento knygų) sūnus. Tobijas tėvo buvo išsiųstas į Mediją atsiimti pinigų iš skolininko. Sutiko angelą Rapolą (šis prisistatė jo giminaičiu Azarija). Atkeliavęs prie Tigro upės Tobijas norėjo joje nusiplauti kojas, bet jį užpuolė didelė žuvis, kurią, angelo Rapolo palieptas, sugavo, išėmė jos kepenis, tulžį ir širdį. Angelas pamokė kepenis su širdimi deginti, kad būtų išvaryti demonai, o tulžimi patepti tėvo akis, kad grįžtų regėjimas. Atvykęs į Ekbataną vedė Sarą ir kerais nugalėjo demoną. Su ja grįžo pas tėvus ir patepė Tobitui akis žuvies tulžimi; Tobitas praregėjo. Tobijas atsidėkodamas norėjo atiduoti pusę savo turto angelui, tada šis apreiškė tiesą, kas iš tiesų esąs. Tobijas ir Sara ėmė garbinti Viešpatį, o Tobitas giedojo šlovės giesmę Dievui. Palaidojęs tėvus Tobijas su šeima grįžo į Mediją pas žmonos tėvus ir čia sulaukė garbingo amžiaus. Tobijo atributai – žuvis, šuo, angelas. Dailėje dažniausiai vaizduojamas kaip jaunuolis, su angelu ir šunimi keliaujantis į Mediją atsiimti pinigų iš tėvo skolininko. Dar vaizduojama Tobijo ir Saros sužadėtuvės, Tobijo tėvo išgydymas. Šis siužetas turėjo įtakos angelo sargo įvaizdžiui susiformuoti ir paplisti italų renesanso tapyboje ir kitų šalių 17 a. dailėje.
2182