tocharų kalbos

tochãrų kabos, indoeuropiečių kalbų šeimos kalbų grupė. Mirusios. Manoma, trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų vartotos Rytų Europoje, vėliau (iki 8 a.) Centrinėje Azijoje (Rytų Turkestane). Išstumtos uigūrų kalbõs. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Sindziango Uigūrų provincijoje rasta 5–8 a. rašto paminklų modifikuotais indų rašto brahmi rašmenimis. Skiriama tocharų A (rytų tocharų) ir archajiškesnė tocharų B (vakarų tocharų) kalbos. Būdinga minkštieji ir kietieji priebalsiai, giminės (moteriškoji, vyriškoji, bendroji), skaičiaus (5), linksnio (9), nuosakos (4), laiko (esamasis, būtasis, būsimasis ir atskiros duratyvo formos), asmens ir kitos kategorijos. Būdvardžiai nelaipsniuojami. Sudėtinga veiksmažodžio asmenavimo sistema. Daug skolinių iš indų, iranėnų, tiurkų kalbų. 20 a. antroje pusėje išleista tocharų kalbos etimologinių žodynų, gramatikų. Tocharų kalbos iki galo nėra ištirtos.