Tògo istòrija
Ikikolonijiniai laikai
7–12 a. į dabartinio Togo teritoriją iš šiaurės atsikėlė kabriai, lambiai, hausai, 14–16 a. iš Nigerijos – eviai (didžiausia Togo etninė grupė). 17 a. prasidėjo migracija iš dabartinių Ganos ir Dramblio Kaulo Kranto teritorijų – atsikėlė minai, kpeliai, čokosiai. Iš Burkina Faso persikėlė kotokoliai, gurmai ir mosiai. 1471 dabartinio Togo pakrantę pasiekė pirmieji europiečiai – portugalai vergų pirkliai. 17 a. susikūrė pirmosios nestabilios valstybės, daugiausia islamizuotoje šalies šiaurėje. Silpną šalies konsolidaciją lėmė Togo padėtis tarp tarpusavyje kariaujančių Ašančio (dabartinės Ganos pietuose) ir Dahomėjos (dabar Beninas) valstybių bei intensyvi prekyba vergais. Dabartinio Togo pakrantė buvo vadinamojo Vergų kranto dalis.
Kolonijiniai laikai
19 a. viduryje prasidėjo europiečių skverbimasis į šalies gilumą. 1847 į evių žemes atvyko vokiečių misionieriai. 1885 dabartinio Togo ir dalies dabartinės Ganos pakrantė paskelbta Vokietijos protektoratu (Togoland). 1887–97 protektoratas išplėstas skverbiantis į šalies gilumą, jo ribos nustatytos sutartimis su Prancūzija (1897) ir Didžiąja Britanija (1899). 1897 protektorato sostine tapo Lomė. Plėtota infrastruktūra, 1904 įrengtas uostas, nutiestos trys geležinkelio linijos. Pakrantėje ir centrinėje šalies dalyje augo plantacijų ūkis. Vyraujanti žemės ūkio šaka – vilnamedžių auginimas. Pagrindinės Togo eksporto prekės buvo medvilnė, palmių aliejus ir branduoliai, kaučiukas ir kakavos pupelės.
I pasaulinio karo (1914–18) pradžioje į Togolandą iš Aukso Kranto (dabar Gana) įsiveržė Didžiosios Britanijos, iš Dahomėjos – Prancūzijos kolonijinės pajėgos. 1914 08 26 Vokietijos kolonijinė valdžia pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Vakarinę kolonijos dalį administravo Didžioji Britanija, rytinę – Prancūzija. 1919 Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sutartimi Prancūzijai atiteko visa pakrantė ir geležinkelių tinklas. 1922 Tautų Sąjunga suteikė mandatą valdyti vakarinę dalį Didžiajai Britanijai, rytinę – Prancūzijai. 1946 šios mandatinės teritorijos tapo Jungtinių Tautų globojama teritorija, jas toliau administravo Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1956 įvykus plebiscitui Didžiosios Britanijos administruojama teritorija prijungta prie Aukso Kranto kolonijos. 1957 Aukso Krantas pavadintas Gana ir tapo nepriklausoma valstybe.
Po II pasaulinio karo (1939–45) Prancūzų Toge stiprėjo nepriklausomybės šalininkų judėjimas, vietos savivaldai palaipsniui suteikta daugiau teisių. Įkurtos politinės partijos – Togo vienybės komitetas (1941; nuo 1947 nepriklausomybės šalininkai) ir Togo progreso partija (1949; nuo 1959 Togo gyventojų demokratinė sąjunga, autonomijos šalininkai). 1956 Prancūzų Togas paskelbtas autonomine Prancūzijos Sąjungos (nuo 1958 Prancūzijos Sandrauga) respublika. Šalies premjeru paskirtas Togo progreso partijos atstovas Nicolas Grunitzky. 1958 visuotinius rinkimus laimėjo Togo vienybės komitetas. Premjeru tapo Togo vienybės komiteto lyderis S. Olympio.
Nepriklausomas Togas
1960 04 27 Togas paskelbė nepriklausomybę. 1961 referendumu priimta nauja konstitucija, suteikianti prezidentui plačius įgaliojimus. 1961 vyko parlamento ir prezidento rinkimai, juos laimėjo Togo vienybės komitetas (opozicinei Togo gyventojų demokratinei sąjungai neleista dalyvauti rinkimuose), prezidentu išrinktas S. Olympio. 1961 12 uždraustos opozicinės partijos. S. Olympio valdant (1961–63) šalį kamavo etninė nesantaika ir konfliktas su Gana dėl evių gyvenamos teritorijos pietryčių Ganoje ir pietų Toge suvienijimo. Gana, kurioje gyveno didesnė evių dalis, siūlė panaikinti kolonijiniais laikais nustatytas sienas ir abi šalis suvienyti. Togo gyventojai tam priešinosi ir siekė susigrąžinti prijungtą prie Ganos buvusio Vokietijos Togolando protektorato vakarinę dalį. 1963 01 įvyko karinis perversmas, S. Olympio buvo nužudytas.
Prezidentu tapo opozicinės Togo gyventojų demokratinės sąjungos vadovas Nicolas Grunitzky. 1967 01 13 įvykdytas dar vienas karinis perversmas, kuriam vadovavo generalinio štabo viršininkas É. Eyadéma. Nuversta Nicolas Grunitzky vyriausybė, sustabdytas konstitucijos galiojimas, paleistas parlamentas, uždrausta politinių partijų veikla. Prezidentu tapo É. Eyadéma. 1969 įkurta vienintelė legali Togo liaudies susivienijimo partija, É. Eyadéma tapo partijos pirmininku. 1972 surengus plebiscitą, É. Eyadéma visuotiniu balsavimu patvirtintas šalies prezidentu.
É. Eyadémai pavyko stabilizuoti šalį. Dėl išaugusio fosfatų eksporto žymiai pagerėjo ekonominė padėtis. Etniniškai subalansuota vyriausybė ir atvirų durų ekonominė politika pritraukė užsienio investicijas. Vykdyta provakarietiška užsienio politika, palaikyti glaudūs ryšiai su Prancūzija, nuo 8 dešimtmečio – su Vakarų Afrikos valstybėmis, ypač Nigerija. 1979 priimta nauja konstitucija valdžią perdavė civiliams ir įteisino vienpartinę sistema – Togo liaudies susivienijimo partija vadovavo visoms šalies valstybinėms institucijoms. 1986 É. Eyadéma perrinktas kitai kadencijai.
Dėl aštrėjančių ekonomikos problemų ir stiprėjančių protestų, É. Eyadéma ir jį palaikantys kariškiai buvo priversti imtis reformų: 1991 įvesta daugiapartinė sistema, numatyta priimti naują konstituciją, sudaryta pereinamojo laikotarpio vyriausybė. Ministru pirmininku paskirtas opozicijos lyderis Josephas Kokou Koffigoh atleido É. Eyadémą ir sustabdė prezidento partijos, Togo liaudies susivienijimo, veiklą. Kariškiai įvykdė valstybės perversmą, Josephas Kokou Koffigoh buvo suimtas. Nepaisant kariškių vykdomos bauginimo kampanijos, 1992 surengtame referendumo patvirtinta nauja demokratinė konstitucija. 1993, 1998 ir 2003 prezidento rinkimus laimėjo É. Eyadéma, opozicija kaltino valdančiuosius rinkimų klastojimu.
Togas 21 amžiuje
2005 02 05 mirus É. Eyadémai kariškiai prezidentu paskyrė jo sūnų Faure Gnassingbé. Jungtinės Tautos ir Afrikos Sąjunga įvertino tai kaip sąmokslą. Dėl tarptautinio spaudimo Faure Gnassingbé 2005 02 25 buvo priverstas atsistatydinti, bet 2005 04 laimėjo naujus rinkimus. Opozicija rinkimus ginčijo, kilo smurto banga, žuvo keli šimtai žmonių. Faure Gnassingbé perrinktas 2010, 2015 ir 2020. 2012 paleista Togo liaudies susivienijimo partija, vietoj jos įsteigta Respublikos Sąjunga dominuoja šalies politiniame gyvenime. Užsienio politikoje Togas orientuojasi į Vakarų valstybes (daugiausia į Prancūziją).
Nuo 1960 Jungtinių Tautų, nuo 1963 Afrikos Sąjungos (1963–2002 Afrikos vienybės organizacija), Afrikos ir Mauricijaus bendrosios organizacijos narys.
3197