tokatà (it. toccata < toccare – paliesti, užgauti), instrumentinės muzikos žanras; virtuozinis laisvai išplėtotas muzikos kūrinys klavišiniam (fortepijonui, vargonams) instrumentui (16 a. dar ir liutniai).
Susiklostė Renesanso epochoje Italijoje. 16 a. antroje pusėje tokatas kūrė A. Gabrieli ir G. Gabrieli ir kiti. Ankstyvosiose tokatose vyravo akordinės faktūros ir pasažų (arpeggio) kaita. 17–18 a. kurta monociklinės sandaros tokatos, kuriose gretinta figūraciniai, rečitatyviniai ir imitaciniai epizodai (J. S. Bachas). Klasicizmo laikotarpiu tokatų nekurta, atgimė 19 a. kaip vientisos struktūros virtuozinė pjesė, panaši į etiudą. Būdingu tokatos bruožu tapo nenutrūkstamas, vienodas, veržlus judėjimas. 19 a. pabaigoje–20 a. tokatos kurtos kaip savarankiškos vienadalės pjesės arba kaip ciklinių kūrinių (koncerto, siuitos) dalys (R. Schumannas, C. A. Debussy, M. Ravelis, I. Stravinskis, D. Šostakovičius).
Lietuvių muzikoje tokatų sukūrė V. Bacevičius, F. R. Bajoras, E. Balsys, V. Barkauskas, V. Bartulis, J. Juzeliūnas, T. Makačinas, J. Tamulionis ir kiti.
1822