Tòkijo architektūrà
Iki 20 amžiaus antros pusės
Miesto planas mišrus. Tokiją sudaro senamiestis su Imperatoriškųjų rūmų kompleksu (1457, po 1945 atstatyti) ir Naujamiestis – daugiausia dangoraižiais užstatyti gyvenamieji ir prekybiniai kvartalai. Tokugavų laikotarpiu (1600–1868) suplanuota tradicinių japoniškųjų sodų (Koišikava Koraku, pradėtas 1629, Kiu Šiba Rikiu, 17 a. vidurys, atkurtas 1924); po 1657 gaisro (sunaikino 2/3 pastatų) miestas atstatytas.
Sensodži šventykla Tokijuje (7 a.)
Meidži laikotarpiu (1868–1912) visuomeninių pastatų architektūroje derinta Vakarų Europos stilių (daugiausia istorizmo) ir tradicinės japonų statybos bruožai, paplito plytų mūras. Istoristinių ir eklektinių pastatų suprojektavo anglų – T. J. Watersas (Gindzos kvartale, po 1872 gaisro), J. Conderis (neogotikinis Tokijo universiteto korpusas, 1884, Ivasaki vila, 1908) ir japonų – K. Tacuno (Nacionalinio banko rūmai, 1896, geležinkelio stoties centriniai rūmai, 1914), T. Katajama (Akasakos rūmai, 1919) – architektai. Nuo Taiši laikotarpio (1912–26), ypač po 1923 žemės drebėjimo ir gaisro, sunaikinusio daugelį (išliko Meidži šventykla, 1920) vadinamojo Žemojo miesto (rajonai į vakarų pusę nuo Imperatoriškųjų rūmų) pastatų, architektūroje pradėtos taikyti patvaresnės gelžbetonio konstrukcijos.
20 a. pirmoje pusėje suprojektuota rūmų – parlamento (1918–36), Kabukio teatro (1924), secesiniai Centrinio telegrafo (1925, architektas M. Jamada, abeji neišliko), vadinamojo nacionalinio stiliaus Nacionalinio muziejaus (1937, architektas H. Vatanabe), suplanuota sodų (Rikugi, 1938).
20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia
Per II pasaulinį karą sugriauta apie 770 000 pastatų, po karo pradėta dalies jų rekonstrukcija; pastatyta Nacionalinis Vakarų meno muziejus (architektai Le Corbusier, T. Jošidzaka, K. Maekava, Dž. Sakakura, 1959; su Le Corbusier kitais pastatais Argentinoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, Šveicarijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2016), Tokijo bokštas (1958, architekta T. Naito).
Edo-Tokijo muziejus Tokijuje (1993, architektas K. Kikutake)
7–8 dešimtmetyje tankiai apgyvendinto ir besiplečiančio miesto problemos spręstos į Tokijo pakraščius (Šindžuku, Šibuja) perkeliant administracinius ir prekybos centrus, siekiant įgyvendinti metabolizmo krypties architektų pasiūlytą vertikalios miesto plėtros galimybę (Tokijo plėtros planas, 1960, architektas K. Tange, neįgyvendintas, kapsulinis bokštas Nakagin 1972, architektas K. Kurokava). 7–8 dešimtmečio raiškesni statiniai: Metropolitano festivalio salė Ueno parke (1961, architektas K. Maekava), Tokijo olimpinių žaidynių arenų kompleksas (inžinieriai J. Cuboi, M. Kavaguči), Švč. Mergelės Marijos katedra (abu 1964, abiejų architektas K. Tange), Japonijos industrinis bankas (1974, architektas T. Murano).
K. Hokusai muziejus Tokijuje (2016, architektė K. Sedžima)
Nuo 9 dešimtmečio gausiai statomi dangoraižiai. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje statinių suprojektavo Japonijos (Edo‑Tokijo muziejus, 1993, architektas K. Kikutake, Jėzaus Kristaus bažnyčia, 1995, architektas F. Maki, Fudži televizijos pastatas, 1996, architektas K. Tange, parduotuvė TOD’s Omotesando, 2004, architektas T. Ito, Nacionalinis meno centras, 2006, architektai K. Kurokava, Spiralinis bokštas, 2008, abiejų architektūrinė bendrovė Nikken Sekkei, televizijos bokštas Dangaus medis 2011, architektas T. Ando) ir užsienio (Asahi alaus salė, 1989, architektas Ph. Starckas, Vatari šiuolaikinio meno muziejus, 1990, architektas M. Botta, Tokijo tarptautinis forumas, 1996, architektas R. Viñoly, parduotuvės – Hermès, 2001, architektūrinė bendrovė Renzo Piano Building Workshop ir Prada, architektūrinė bendrovė Herzog & de Meuron, pastatai – Japonijos televizijos, abu 2003, architektas R. Rogersas, bendrovės Dentsu 2004, architektas J. Nouvelis, Harajuku bažnyčia, 2005, architektūrinė bendrovė Ciel Rouge Création) architektai ir architektūrinės bendrovės.
2271
-Tokijas