toliaregystė

toliaregỹstė (hypermetropia), akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda. Lygiagretūs šviesos spinduliai, patekę į akį, kertasi už tinklainės, todėl žmogus geriau mato toli esančius daiktus ir blogai – esančius arti. Aiškus vaizdas susidaro, kai spinduliai kertasi tinklainėje; tai siejasi su akies optinių sistemų (daugiausia ragenos ir lęšiuko) refrakcija, kuri matuojama dioptrijomis (D), ir akies ašies ilgiu. Akis dėl vadinamosios akomodacijos yra prisitaikiusi objektus matyti įvairiu atstumu. Akies krumplyno raumeniui traukiantis lęšiukas išsigaubia, tada aiškiai matomi artimi objektai, raumeniui atsipalaiduojant lęšiukas suplokštėja – gerai matomi tolimi objektai. Lęšiukas geba išsigaubti dėl elastiškumo, kuris senstant mažėja. Esant toliaregystei akies laužiamoji galia neatitinka akies obuolio ašies ilgio. Fiziologinė toliaregystė būdinga beveik visiems naujagimiams; akiai augant ir ilgėjant akies ašiai (intensyviausiai tai vyksta iki 7–10 metų) toliaregystė dažniausiai išnyksta. Įtakos formuotis toliaregystei turi paveldimumas (akies obuolio forma, šviesą laužiančių terpių gaubtumas, formavimosi ir augimo ypatumai yra paveldimi). Senstant žmogaus akys nebesugeba kaitalioti laužiamosios galios, pamažu (nuo 40–45 metų) formuojasi senatvinė toliaregystė (presbiopija). Ypatinga toliaregystės forma yra afakija (lęšiuko nebuvimas įprastoje vietoje dėl traumos, pašalinus dėl drumsties). Skiriama toliaregystės 3 laipsniai: silpna (iki 2,0 D), vidutinė (iki 5,0 D) ir didelė (daugiau kaip 5,0 D). Jei toliaregystė didelė, akys greitai pavargsta, ima mausti galvą, akis, skaitant liejasi raidės; nekoreguojant toliaregystės ilgainiui susergama lėtiniu vokų kraštų ar junginės uždegimu. Įtariant toliaregystę tiriama regos aštrumas, akies vidinės struktūros, įvertinami akies dugno pokyčiai. Toliaregystė koreguojama išgaubtais (pliusiniais) glaudžiamaisiais akinių lęšiais, kontaktiniais lęšiais, lazeriu, implantuojant į akį dirbtinį lęšiuką.